Viktorija Panovaite
Vietnamo patyrimai ir nesusipratimai

Vietnamo patyrimai: būsimos nuotakos „vaidmuo“ ir kiti nesusipratimai

Kelionėse pasitaiko skirtingų situacijų. Vienos būna juokingos, kitos galbūt absurdiškos, trečios… Ir visos jos kelionei suteikia tik dar daugiau prieskonių bei lieka atmintyje ilgam.

Per pastaruosius metus keliaujant Pietryčių Azijoje aš turėjau įvairių patyrimų. Tačiau nebuvo nei vienos tokios, kokiose atsidūriau pirmą kartą lankydamąsi Vietname.

Ir nors keliavau seniau, man lydint pirmąją grupę, kaip kelionių vadovė, iki šiol prisimenu tuos keistai juokingus (kai dabar pagalvoju) įvykius.

Galbūt tokiose ar panašiose situacijose atsidūrė ir kiti keliautojai, o gal ir nei vienas. Tuo metu, tos naujos patirtys man sukėlė pykti, liūdesį. Tačiau, iš kiekvieno patyrimo galima kažko išmokti ir galbūt išvengti kitose kelionėse.

Kai arbatpinigiai per maži

Hanojaus cyclo turo vairuotojai

Pirmoji turo diena Vietname ir pirmasis žvilgsnis į miesto sostinę – Hanojų, su cyclo (triračio dviračio taksi).

Mums iš anksto buvo užsakytas 1 val. turas po senąjį Hanojaus kvartalą. Vietiniam gidui sumokėjus už pasivažinėjimą, buvome pakviesti įsitaisyti vietinėje transporto priemonėje.

Nors atrodytų, kad komforto būtų daugiau, jeigu kiekviename triratyje sedėtų po vieną žmogų, tačiau atsirado vairuotojų, kurie primigtynai prašė sėstis po du. Na jeigu vairuotojui ne per sunku, mes šiaip ne taip telpam, kodėl gi ne? Juk bus smagu pasidalinti įspūdžiais su šalia sėdinčiu.

Vietnamietiška transporto priemonė cyclo
Cyclo – triratė priemonė. Ši nuotrauka daryta Hoi An mieste, tačiau tokia priemone važinėjome po Hanojų

Važiuojam, dairomės, juokiamės, fotografuojamės. Valanda prabėgo greičiau nei tikėjomės ir jau atsiradome galutinėje stotelėje.

Išlipę, kiekvienam vairuotojui padavėme po 1 JAV dolerį arbatpinigių. Tačiau iš niekur, kai kurie vairuotojai pradeda rodyti mums tą dolerį ir šaukti. Šaukia vis garsiau, vos negriebia pinigines iš rankų. Pradžioje nesupratome kas ir prie ko. Nes už paslaugas buvo atsiskaityta pradžioje, arbatpinigius padavėme, ko dar nepadarėme?

Į šūkaliojimus įsikišus vietiniam mūsų gidui, prasidėjo dar didesnės audros. Stovim, žiūrim, nesuprantam ką daryti, kas nutiko. Gidas po užtrukusių derybų iš vokelio įsitraukė po keletą dolerių, padavė keliems vairuotojams.

Paaiškėjo, kad ne visiems mūsų papildoma padėka 1 JAV doleris atrodė pakankama. Nes po du asmenis vežę vairuotojai norėjo didesnių arbatpinigių, nei tie, kurie vežė po vieną keliautoją. Tad kvietimas susėsti po du buvo ne iš noro pasiūlyti smagesnę pramogą, bet dėl noro gauti didesnius arbatpinigius.

Ką išmokau: vietinių primigtyni pasiūlymai, kuriems nėra logiškos priežasties, tikėtina paremti noro užsidirbti daugiau.


Idėjas ką veikti Hanojuje ir aplink rasite čia.


Tam Coc valtininkės

Kelionės pabaigoje, keliautojai turėjo vieną laisvą dieną prieš skrydį namo. Kadangi jie norėjo pamatyti dar ką nors, susiorganizavome papildomą turą pasiplaukioti upe ir urvais šalia Ninh Binh regiono.

Kartu su vietiniu gidu atvykę į vietą, susimokėjome už pasiplaukiojimo paslaugas. Įsitaisėme moteriškių irkluojamose valtyse. Neskubant dairėmės aplink, juokiamės ir stebėjomės, kad moterys irkluoja kojomis.

Nuplaukę visą trąsą grįžinėjome atgal. Jau matant prieplauką, būdamos trys valtyje, ir pasimokiusios iš patirties Hanojuje, paduodame mūsų valtininkei 3 JAV dolerius.

Moteris irkluoja valtį kojomis Vietname
Mūsų valtininkė, kuri nenorėjo plukdyti atgal, kol negaus daugiau arbatpinigių

Ji susiraukusi prašo daugiau. Tačiau su savimi turėjome tik tiek, nes kelionės pabaigoje bebeliko smulkių pinigių. Ji nesupranta, kad rodome, jog daugiau neturime ir vis nepaliauja prašyti ir sustojusi viduryje upės, neplukdo mūsų į prieplauką.

Šaukiame jau išlipusiems krante, kad paduotų daugiau pinigų, nes mūsų neplukdo į prieplauką. Gidas šaukia ant moters, kažką derina, o ta užsispyrusi, stovi ir viskas. Taip ir plūduriavome, kol gidas ir valtininke derasi. Ir pykstame, ir juokiamės, nes situacija tikrai absurdiška.

Kažką susiderėjus, mes plukdomos link prieplaukos. Gidas atsiprašo, bet paprašo paduodi daugiau arbatpinigių. Sukrapštom iš kitų keliautojų papildomai po 1 JAV dolerį nuo kiekvienos. Moteris paima pinigus, tačiau vis dar susiraukusi nueina.

Ką išmokau: nepadavinėti arbatpinigių iki tol, kol nebus suteikta pilnai paslauga ir nebus pristatyti į sutartą vietą.


Jeigu norėtumėte aplankyti Ninh Binh ir apylinkes, galite peržiūrėti galimus turų variantus čia.


Kai turi pirkti/daryti, tai ko nereikia/nenori

Žygio po Sa Pa palyda

Per porą dienų Sa Pa regione mums nutiko dvi istorijos.

Pirmąją dieną, po geros valandos pasivaikčiojimo, vietinis žygio gidas liepa mums sustoti ko nors atsigaivinti pakelėje esačioje kavinėje. Apsidairome, nei vienas nesame ištroškę, norime eiti toliau. Nes saulė kyla vis aukštyn ir darosi vis karščiau žygiuoti atvirais laukais. Gidas su mumis nesutinka ir primigtynai siūlo kavinėje ko nors atsigerti ar užkąsti.

Nenorime ir aiškiai duodame suprasti, kad norime eiti toliau. Gidas nepasiduoda ir niekur toliau neina, atsisėda ir liepa mums irgi atsisėsti. Stovim, laukiam. Gidas nebesusiturėjęs pradeda šaukti, kad būtinai turime gerti ir valgyti, nes viskas mums jau yra paruošta ir jeigu net nieko nenorime, turime susimokėti.

Jau piktelim ir mes, nes laikas eina, saulė vis karštyn, o mes jau 30 min. tiesiog kažko laukiam. Tikrai nei gerti, nei valgyti nenorim ir neprašėm nieko mums ruošti, tad palengva vienas paskui kitą keliautojai pradeda eiti toliau keliu.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Viktorija | Travel in Asia (@lifeinbigtent) on

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Viktorija | Travel in Asia (@lifeinbigtent) on

Gidas pyksta, kažką murma ir likusią kelionės dalį beveik visą laiką praleidžia prie telefono (skambučiai, SMS), į mūsų klausimus neatsakinėja, eina gale, tarsi būtų kokia uodega.

Su pavydu pažiūrim į praeinančius keliautojus, kurių gidas pasakoja apie vietovę, stabteli prie kiekvieno augalo, vietinio namuko. Toliau einame ir palaikome pokalbį tarpusavyje.

Ką išmokau: nenorint lankytis vietovėse/parduotuvėse, kuriose gidas turi kažkokius sutarimus su šeimininkais, iš anksto, prieš pradedant bet kokią veiklą, aiškiai išdėstyti savo (ne)norus, kad eigoje nekiltų nesusipratimų.


Kelis būdus kaip aplankyti Sa Pa regioną sužinokite čia.


Antroji žygio diena prasidėjo anksti, einame per kaimelius, kalnus. Einame vieni, kitų keliautojų nesutinkame. Ir viduryje dienos sutinkame dvi vietines, etninių grupių moteris.

Jos mus užkalbina. Nustembu, kad viena iš jų kalba pakankamai gerai angliškai. Jos kviečia su jomis nusifotografuoti, pasisiūlo mus palydėti iki mūsų galutinės stotelės (~2 val. kelio). Perklausiu ar jų planų nesutrukdysim, nes jos kažkur ėjo, bet sakė jog joms pakeliui (nors prieš tai ėjo priešinga kryptimi).

Vietnamo Sa Pa regiono moterys
Mūsų naujos Sa Pa bičiulės-palydovės

Kadangi viena moteris labai kalbi, mes pradedame domėtis jų kultūra, gyvenimu. Tos porą valandų praėjo labai greitai.

Atėjus iki mūsų galutinio taško, mūsų naujos bičiulės-palydovės, atidaro savo kašikus ir siūlo pirkti jų gaminius. Padėkojame, tačiau jau buvome apsipirkę, tad nieko nebereikia. Ir tos moterys puola šaukti, kad privalome pirkti, nes jos mus lydėjo, jos su mumis fotografavosi, jos atsakinėjo į mūsų klausimus.

Stovim pasimetę, nes nieko neprašėme, jos pačios siūlė, neminėjusios, kad tai mokamos paslaugos. Šaukia ant mūsų, liepa pirkti prekes ir neatstoja. Vaikšto iš paskos. Prašau gido, kad paaiškintų situaciją. Jis stovi, žiūri ir sako, „nieko negaliu padaryti, turime pirkti“.

Esam pavargę, nebenorime dramų, tad nutariame ką nors įsigyti, kad jos tik nueitų. Tačiau, jų gaminių kainos 5 kartus didesnės, nei įsigijome prieš porą dienų. Bandome derėtis dėl kainų, ne per kur.

Mūsų autobusiukas kažkodėl vis neatvyksta, jau skaudą galvą nuo tų šauksmų, neapsikenčiu, įdedu joms pinigų į jų kašikus ir nieko nepirkusi, prašau nuo mūsų atstoti. Deja ir tas nepadėjo.

Suko ratus aplink mus, šaukė iki to momento, kai įlipome į autobusiuką.

Ką išmokau: dažnai kaimo žmonės būna tikrai draugiški, tačiau jeigu galvoje tik šmesteli mintis „kad kažkokie per daug jau draugiški“, tikėtina kažko netrukus prašys. Todėl iš anksto, nenorint vėliau atsidėkoti už per didelį draugiškumą, tiesiog mandagiai reikia atsisakyti bet ko, ką siūlo (palydėti, papasakoti, nusifotografuoti…).

Kvietimas dalyvauti vietinėje šventėje su paslėptais motyvais

…arba vietnamietiškų vestuvių šventėje (kiek ilgesnė istorija)

Vietnamo kelionėje, skirtinguose miestuose mus lydėjo atskiri gidai. Vietinis palydovas Tuan, mus turėjo tik pasitikti bei išlydėti oro uoste kelionės pradžioje bei pabaigoje.

Pirmoji pažintis su Tuan buvo mums atvykus, oro uoste. Atvykę į viešbutį ne taip ir vėlai, programos tą dieną neturėjome, keliautojai norėjo pailsėti po ilgo skrydžio. Tad nusprendžiau, po įsiregistravimo viešbutyje, pati šiek tiek susipažinti su Vietnamo sostine ir paieškoti labai norimo pirkinio – vietnamiečio fotografo nuotraukų albumo, kuris buvo (kiek domėjausi) tarsi ir uždraustas pardavinėti.

Buvau susirinkusi visą informaciją, kurioje Hanojaus gatvėje daugiausia knygų, kaip ten nuvykti iš viešbučio. Bet kol gidas Tuanas buvo šalia, norėjau pasitikslinti keletą dalykų.

Sužinojęs mano planus, pasiūlė pavežėti savo motoroleriu ir pagelbėti rasti knygą. Pradžioje šiek tiek viduje spyriojausi tokiam pasiūlymui, bet pagalvojau jog sutaupyčiau nemažai laiko keliaudama su vietiniu palydovu, užuot pati klaidžiojus nežinomomis gatvėmis. O ir žmogus yra gidas, patikrintas, pasamdytas kelionių agentūros (ne šiaip žmogus iš gatvės, kuris tiesiog mane pakalbino perkant kokius vaisius).

Per porą valandų apvažiavome keliasdešimt knygynų, tačiau deja nei viename neradau norimos knygos. Turėjome keletą trumpų pokalbių, bet prieš parveždamas mane į viešbutį, gidas pasiūlė užsukti į vietinę kavinukę, paragauti vietinių desertų. Žinoma, juk pažinimas šalies geriausiai vyksta bendraujant su vietiniais.

Labai kukli kavinukė, desertas pasirodė ne mano skonio receptoriams, tačiau kokią valandą pasikalbėjome apie gido darbą, kaip gyvenasi vietiniams sostinėje. Jo anglų kalba buvo gera, žodynas gausus, matosi, kad apsiskaitęs. Nepastebėjau kaip greitai prabėgo laikas, jau buvo vėlyvas vakaras. Su Tuanu tuo kartu atsisveikinau iki kelionės pabaigos.

Praėjus 2 savaitėms, jis mus vėl pasitiko Hanojaus viešbutyje, kad palydėtų į oro uostą.

Su keliautojais kartu neišskridau. Hanojuje turėjau pasilikti papildomai dar keletą dienų, nes kitaip mano grįžimas į Yogyakartą (miestas Javos saloje, kur tuo metu gyvenau) bus itin komplikuotas ir ilgas.

Tom keliom dienom jau turėjau mintyje planų, kur vyksiu, ką veiksiu. Tačiau grįžusi į viešbutį, Tuanas manęs perklausė „jeigu neturi kokių planų, gal nori kartu nuvažiuoti į mano dėdės vestuves?“. Prieš atsakydama išsiklausinėjau kur nakvosiu, ar giminaičiai neprieštaraus ir pan. Gavusi norimus atsakymus, negalėjau atsisakyti. Tiesiog tokios progos, pamaniau, nepasitaiko kasdien.

Kitą rytą, su savo 2 kurpinėm sėdau ant Tuano motorolerio ir patraukėm link jo kaimo (~2 val. į šiaurę nuo Hanojaus).

Atvykus, namų teritorijoje nei vieno žmogaus. Pasijutau keistai, iki to momento, kai iš vieno namuko išėjo pagyvenusi moteris pradėjusi kalbėti su Tuanu. Po pokalbio, ji į mane pažiūrėjo, išsišiepė plačiausia šypsena ir stipriai stipriai apkabino.

Iš patirties Indonezijoje, jau žinojau, kad dažnai kaimo žmonės Pietryčių Azijoje būna svetingi keliautojam. Bet tokio nuoširdaus apkabinimo nesitikėjau. Kai gido perklausiau, kaip mane pristatė, jis teatsakė, kad kolegė iš darbo srities.

Vietnamo patyrimai
Vaizdai aplink gido namus

Net nepastebėjus, Tuano mama kažkur skubiai dingo. Grįžusi palydėjo mane į naujo namo antrą aukštą. Atidarius duris, ant lovos, grindų miegojo kažkokie vaikinai. Kiek mačiau, gavau vos ne geriausiąjį kambarį name, su atskiru dušo kambariu.

Moteriškė greitai vaikinus prabudino, išprašė lauk, pradėjo vedinti kambarį, perkloti lovą. Kol ji tvarkėsi, Tuanas pasiūlė aprodyti apylinkes.

Po truputi saulei leidžiantis pasivažinėjome aplink. Perklausiau apie tuos išvarytus vaikinus iš kambao, gidas man pasakė, jog dieną prieš vestuves, atvyksta giminaičiai, kurie padeda pasiruošti vestuvėms, o paskui darbus aplaisto ryžių degtine. Ryte vyrai jos panašu padaugino ir per pietus nuėjo poguliuko.

Mums grįžus, atrodė, kad pataikiau visai į kitą vietą – pilna žmonių, visi zuja uja, stovi pavėsinė, stalai nukrauti maisto, vieni kitus bando perrėkti.

Keliasdešimt svečių (Tuano giminaičiai) buvo padalinti tarsi į dvi teritorijas – visos moterys sedėjo prie vienų stalų, visi vyrai prie kitų. Ant moterų stalų – jokio alkoholio. Ant vyrų – nukrauti buteliai ryžių degtinės.

Apart Tuano, jo draugo ir dviejų dėdžių daugiau niekas nekalbėjo angliškai. Todėl aš buvau pasodinta prie šių vyrų.

Kadangi vyrams leista gerti alkoholį, kiekvienas sėdintis prie kito stalo, ateidavo prie kaimynų stalo su buteliu ir pasakęs palinkėjimą/kalbą įpildavo į taureles visiems sėdintiems. Taip per keletą valandų prie visų stalų sėdintys vyrai prasivaikščiojo pro visus stalus ir su visais išlenkė po taurelę.

Aš būdama prie vyrų stalo irgi gavau ne vieną taurelę, tačiau nenorėjusi piknaudžiauti, kai jau buvo gana turėjau apversti savo stiklinę aukštyn kojom. Kaip ženklą, kad daugiau nepiltų.

Nežinau ar todėl jog buvau kitatautė, ar todėl, kad keletą taurelių išlenkiau su vyrais, ar dėl kokių kitų priežasčių, tačiau moterys prie kitų stalų vis atsisukusios į mane žiūrėjo, šypsojosi, rodė pirštais.

Be to, kad man ta ryžių degtinė tikrai patiko, negalėjau atplėšti savo rankų nuo kalmarų žiedų. Buvo tobulo skonio (dabar pagalvojus, net seilė tysta). Kai Tuanui pasakiau, kaip man patiko kalmarai, gal po pusvalandžio prie manęs priėjo jo mama ir padavė maišelį. Tuanas paaiškino, kad tuos kalmarus gamino jo mama, kadangi man jie labai patiko, ji „nusuko“ šiek tiek nuo stalo ir jais paskanauti galėsiu vėliau, kambaryje. Koks dėmesingumas!

Vestuvių Vietname svečiai
Iki vėlumos užsibuvę svečiai. Iš kairės: aš, gido dėdė, draugas ir pats gidas Tuan

Laikas prabėgo labai greitai, nepastebėjau, kai jau buvo vidurnaktis ir prie stalo likau tik aš, Tuan, jo draugas ir vienas iš dėdžių. Mes dar kurį laiką pasikalbėjome apie „gyvenimą, meilę ir lašinius“. Ir tuo as vakaras baigėsi…

Kitą rytą, akivaizdžiai Tuanas pamiršo kelintą valandą vykstame pas jaunąją, todėl užsivėlinome išvykti su visa svita. Paskutiniu likusiu automobiliu stengėmės pasivykti jaunojo ir svečių automobilį.

Pasivijome, kai jie buvo sustoje pakelėje. Tuanas paaiškino, jog kaimo senolė perskaičius žvaigždes pasakė, jog dabar netinkamas laikas važiuoti, turime laukti, kol jos pasislinks. Laukime užtrukome kokią valandą ir kai senolė leido, vėl pradėjome važiuoti.

Atvykę pas jaunąją į namus, mūsų laukė jos šeima su muzika, vaišėmis, svečiais. Vėlgi neįtikėtinai šiltai su didžiausiais apkabinimais buvau pasitikta ir jaunosios šeimos.

Vietnamiečių vestuvių jaunieji
Jaunieji tėvų namuose laukia palaiminimo

Pirmiausia abu jaunieji buvo nuvesti į šeimos namuką, ten ir buvo palaiminti bei sutuokti. Grįžę pas svečius, pradėjo priiminėti dovanas, pasveikinimus ir be maisto fiestos vėl prasidėjo gėrimų pilstymas (~10 val. ryto).

Pašokę, padainavę su visa palyda jaunoji su jaunikiu išvažiavo į Tuanos šeimos namus. Kur nuo šios akimirkos jaunoji ir gyvens.

Patvykę atgal – vėl maisto ir gėrimų fiesta. Jokių muzikantų, tačiau visi linksmi čiauškėjo. Tuano mama mane pasitvėrusi už rankos nusivedė pas moteris, vis glebesčiavo, kažką pasakojo. Aš nieko nesuprasdama, tik šypsojausi ir tiek. Vis galvojau, gal atsivežti užsenietį į namus yra koks laimės ženklas?

Grįžusi prie vyrų stalo toliau bendravau su tais, su kuriais dar galiu.

Taip ir pašvenčiau jų vestuves. Kiek nustebau, kad čia alkoholis liejosi daugiau nei daug. Bet vyrai man pasakojo, kad tiek geria gyvenantys šiaurinėje šalies dalyje, pietuose tiek alkoholio nebūna.

Vietnamietiškų vestuvių svečiai
Jaunosios svečiai jos namuose

Kitą rytą, prieš išvykdama, Tuano mama mane pasitiko su ašaromis ir maišeliu ką tik iškeptų kalmarų.

Gidas motoroleriu mane nuvežė tiesiai į Hanojaus oro uostą. Kai avykome, man iš galvos neišėjo mintis, kad Tuanas galbūt šeimai mane pristatė kažkaip kitaip. Nes „kolegė iš darbo“ nežinau ar kada būtų taip emocionaliai sutikta ir išlydėta šeimos narių.

Tuomet jis ir prisipažino, kad yra vienturtis ir jau tame amžiuje (~30), kai turėtų grįžti namo į kaimą, rūpintis tėvais bei atvežti nuotaką.

Kadangi jis iki šiol jokios merginos pas tėvus nevežė, kad būtų paprasčiau ir išvengti klausimų (kaip jis sakė visuomet gauna, kai tik grįžta iš sostinės), pasakė, kad aš esu jo sužadėtinė.

Ko jis dar apie mane pripasakojo tikrai nežinau, bet juokiausi iki ašarų ir supratau kodėl gavau tiek daug dėmesio. Pasijuokė ir jis, atsiprašė, kad melavo, bet paprašė suprasti ir jį.

Po kelionės praėjus keletui mėnesių iš jo gavau el. laišką. Jame gidas rašė jog jo mama labai liūdi, nes dėl darbo turėjau grįžti į Indoneziją (jo papasakota versija mamai). Laukia manęs grįžtant su paruoštais šviežiais kalmarų žiedais.

Kaip šiuo metu sekasi Tuanui nežinau, bet viliuosi rado savo antrąją pusę, kuriai mama gali kepti kalmarus.

Išmokau vieno, jog kelionėse daugiau sakant „taip“, gali atsiverti ne vienos įdomių patirčių durys.

 

Jeigu turite nepamirštamai juokingų, įdomių situacijų kelionėse Pietryčių Azijoje, pasidalinkite komentaruose.


Nepraleiskite naujų įrašų bei pasiūlymų užsiprenumeruokite naujienlaiškį. Prisijunkite prie mano gyvenimo po Balio saule, kelionių Azijoje „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.

Rekomendacijos, nuolaidos, patarimai vykstantiems į Pietryčių Aziją.

2 thoughts on “Vietnamo patyrimai: būsimos nuotakos „vaidmuo“ ir kiti nesusipratimai”

  1. Pripratinat vietinius prie pinigų ir kenčia visi.As buvau Vietname ir sapoi,nedaviau niekam arbatpinigiu ir niekas neprašė🙂

    1. Džiaugiuosi, kad kažkas pasikeitė. O gal patys vietiniai išsirenka iš ko prašyti, o iš ko ne? 🙂 Bet mums buvo pasakyta dar prieš kelionę, kad atsidėkoti arbatpinigiais turime, todėl ir buvome pasiruošę. Tik nesitikėjome, kad turime dar pataikyti ir į kiekvieno vietinio norimą arbatpinigių sumą 😀

Ką galvojate? Pasidalinkite savo mintimis :)