Šiuo metu, aplinkui nemažai nerimo, liūdesio, pykčio. Ir šie jausmai yra natūralūs. Nereikia jų sugerti it kempinė į savo vidų. Pravartu mokytis skaityti savo jausmų žemėlapius, kad padėtumėme sau juos tinkamai išreikšti.
Kartais net nepastebėdami, viduje sukauptus pilkus jausmus išliejame ant žmonių, kurių net nepažįstame, ypač internete. Tuos jausmus perteikiame skirtingomis formomis. Per neadekvačią kritiką, įgelimą, pirštu pabaksnojimą kas buvo padaryta netinkamai, ne laiku…
Ir šios jausmų išreiškimo formos kritikuojamam žmogui visai nepadeda. Nepadeda ir tam, kuris kritikuoja. Nes dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo noras padėti, parodant klaidas, kad iš jų pasimokytų, atsimuša į sieną.
Kritikuoti, vienaip ar kitaip, mokame visi. Kritikuojame politikų sprendimus, žmonių poelgius, kartais save ir tikrai ne tik tai. Kuo daugiau kritikuojame, tuo daugiau norisi tai daryti, nes stipriname, auginame tai, ką dažniausiai darome (pavyzdžiui, kuo daugiau mankštiname vien tik rankų raumenis, jie su laiku tampa stipresni palyginus su kitomis kūno dalimis, su kuriomis nedirbome).
Esame situacijoje, kurioje tikriausiai niekas nėra buvęs anksčiau. Daug pirmų kartų. O su jais ir daug įvairių, mūsų akimis, klaidų. Tačiau kai atsiduriame situacijoje, kurioje nesame buvę ir nėra tų, kurie žino visus atsakymus, visus sprendimus, visi žmogiškai klystame.
Nežinomybės akivaizdoje į tas klaidas žiūrime tarsi per padidinimo stiklą. Norime pasisakyti, parodydami, kad esame mąstantis žmonės, kad žinome, jog galima padaryti geriau. Bet užuot pasiūlę tą geresnį sprendimą, tiesiog išliejame savo mintis, kurios dažniausiai atspindi tik mūsų jausmus, esamą būseną. Sunkiau atsigręžti į save ir pripažinti, kad klydome, bet kažkodėl daug lengviau tai padaryti žvelgiant į kitus.
Tikrai naudinga dažniau prieš norint kažką supeikti, pakritikuoti, atsitraukti akimirkai ir pagalvoti ar tai nėra kritika, tik dėl noro išsilieti? Ar tam žmogui bus kokios naudos iš mano pasisakymo? Galvokite apie pasisakymo galutinį norimą pasiekti tikslą bei tinkamus būdus tai padaryti.
Pirmiausia pagalvokime ką gero galime pasakyti apie pasisakiusijį, jo mintį, pasidalintą nuorodą ar….Išsakykime savo pastebėjimus ir pasiūlymą, sprendimą. Būsime naudingesni, nei tik išpilsime savo pastebėjimus, nuomonę. Pasiūlykime sprendimus, kurie gali padėti, užuot kurdami kitiems naujus iššūkius.
Apie tai, kaip pabaksnojimai į tai kas yra blogai neduodantys jokio sprendimo, nešiojuosi keletą dienų. Po to, kai viena indoneziečių šeima ėmėsi realios iniciatyvos-noro pamaitinti pandemijos metu 1000 šeimų Balio saloje. Tiems, kuriems šią akimirka reikalinga pagalba (profilio nuotraukų galerijoje galite pažiūrėti ir kaip gyvena paprasti baliečiai iš iki šiol jau aplankytų jų iniciatyva šeimų).
Ši šeima per Facebook‘o grupes renka pinigines aukas. Parašo kas už tai bus nupirkta, patys važiuoja supirkti prekes, jas pakuoja, išvežioja kiekvieną dieną baliečių šeimoms už kelių šimtų kilometrų. Kiekvieną dieną, jie dalinasi ataskaitomis apie gautas aukas, kiek šeimų buvo nuvežtos maisto prekės. Puiki iniciatyva darbais, o ne žodžiais padėti, tiems, kuriems reikia labiausiai.
Tačiau paskaičius komentarus po jų įrašais (įvairiose grupėse, kuriose jie dalinasi), kiek nustebau. Pagrinde užseniečiai (taip jau yra, kad jie dažnai mėgsta pamokinti vietinius, kaip reikia teisingai gyventi jų gimtinėje) vis pabaksnoja į tai ką ši šeima daro netaip. Pavyzdžiui:
„Blogai naudoti plastikinius maišelius maisto daviniams“. Taip, supranta tikriausiai visi, kad yra kitų geresnių alternatyvų, kaip supakuoti prekes. Tačiau kam iš šio pabaksnojimo į „klaidą“ kokia nauda? Komentatorius nepasiūlė jokio sprendimo, pvz.: „paaukosiu daugiau pinigų, bet nupirkite ekologiškus maišelius“, „susisieksiu su žmonėmis, kurie gamina ekologiškus maišelius susitarsiu, kad gautumėte nemokamai arba su didelia nuolaida“, „surasiu, kur galima rasti daug kartoninių dėžių“ ir pan. Idėjos, kaip galima padaryti geriau yra sveikintinos, bet prisidėti darbais, šiuo metu daug naudingiau ir prasmingiau. Užuot už gerą darbą, pakritikuoti ir tuomet palikti susirasti sprendimą kitiems.
„Turite pirkti maistą tik iš baliečių, o ne Javos salos“ (komentaras, kai nuotraukoje buvo pavaizduoti supakuoti ryžiai iš įmonės Javos saloje). Taip, svarbu padėti, ne tik šeimoms bet ir salos ekonomikai. Ir ši šeima maksimaliai tai stengiasi daryti (važiuoja pas vietinius ūkininkus pirkti daržoves, vaisius…). Bet gal ne visų norimų prekių galima įsigyti tik pas ūkininkus? Balio sala priklauso Indonezijos valstybei. Visa šalis yra panašioje situacijoje, kaip Balis (kai kurios salos net ir blogesnėje padėtyje). Ar tikrai yra didelis skirtumas iš kurios tos pačios valstybės salos pirkti? Vėlgi, o koks siūlomas alternatyvus sprendimas?
Betrūko, kad dar pakritikuotų, jog visą maistą veža motoroleriu ir mašina, o ne dviračiu, nes juk teršiama gamta.
Kurkime, siūlykime sprendimus, pagalbą, spragoms, kurias matome, kad galima ištaisyti. Bus tikrai daugiau naudos visiems. O ne tik tuščiai baksnokime, piktinkimės, kritikuokime.
Padėkime vieni kitiems savo laiku, žiniomis, kitokia pagalba, jeigu yra galimybės ir finansiškai. Nes duodami ir patys gausite atgal, kai mažiausiai to tikėsitės.
Svarbu: šiuo metu atsiranda įvairaus plauko žmonių, kurie visame pasaulyje stengiasi išpešti naudotos iš šios situacijos ir fiktyviai kuria istorijas/organizacijas/iniciatyvas, kad surinktų pinigines ar kokias kitas aukas padėti, tiems, kuriems labiausiai reikia. Būkite budrūs prieš aukodami, būtinai pasidomėkite daugiau apie paramos organizatorius ir kitas detales, nes tikrai ne visi tai daro kilniu tikslu vedini.
Nepraleiskite naujų įrašų bei pasiūlymų – užsiprenumeruokite naujienlaiškį. Prisijunkite prie mano gyvenimo po Balio saule, kelionių Azijoje „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.
Sužinokite aktualią informaciją iš pirmų lūpų keliautojų bendruomenėje „Indonezija iš arti‟.