Viktorija Panovaite
Keliaujame kur veda širdis

Keliaujame ten kur veda širdis ar vaizdas?

Keliauti, apsistoti, pavalgyti dėl vaizdo, pasidarė itin populiaru. Kartais dėl vaizdo paliekamas nuošalyje ir patogumas, laiko sąnaudos ar baimės. Kultūra, istorija, religija ar prisilietimas prie kasdieninio vietinių gyvenimo, dabar irgi dažnai nustumiama į antrą planą.

Ir prie tokių naujų keliautojų poreikių prisitaiko viešbučių, kavinių savininkai, lankomų vietų administracija, kelionėje aptarnaujantis personalas. Ar net paprasčiausi žmonės, kurie turi kad ir mažą lopinėlį žemės su reginiu į kažką. Jeigu ir neturi ypatingo vaizdo, jį tiesiog sukuria kitais patraukliais atributais. Nes dabar vizualiausi dalykai yra nemažai keliautojų perkamiausia prekė.

Prieš keletą metų būdamaAmed miestelyje Balio saloje, stebėjau saulėlydį ugnikalnio Agung’o fone. Tuo metu šioje vietoje buvo susirinkę vos keli vietiniai paaugliai brazdinantys gitarą, keli keliautojai su atsivežtais savo užkandžiais ar gėrimais.

Saulėlydis Amed miestelyje, Balyje

Saulėlydis Amed miestelio apžvalgos aikštelėje prieš keletą metų

Šiandien čia jau stovi kavinukė. Kukli, tačiau staliukai išstatyti vietose iš kurių atsiveria gražiausias vaizdas. Norint šioje vietoje stebėti saulėlydį turi bent kažką užsisakyti iš kavinės. Dabar stovi čia ir aukšta bambukinė tvora. Kuri užstoja geriausią saulėlydžio vaizdą tiems, kurie važiuoja pro šalį ir nori trumpam stabtelti, bet nenori susimokėti už vakaro reginį ką nors įsigydami kavinėje.

Tvora uždengiamas vaizdas

Prieš bambukinę tvorą, apžvalgos aikštelė buvo aptveriama taip

Šalia išdygo ir nauji pastatai – viešbučiai, kitos kavinės, jogos centras…Tad iš kur benorėtum stebėti gražiausią vakaro pabaigą, vistiek reikės kažkiek kažkam už kažką sumokėti.

Pravažiavau ir pagalvojau, juk saulės, kalnų, jūros, pakrančių…vaizdas nėra žmonių nuosavybė. Tai yra gamtos kūriniai, prie kurių žmonės nelabai ir prisidėjo. Gamtos vaizdas, tai dovana skirta mums visiems. Mėgautis, atsipūsti, džiaugtis, saugoti, puoselėti.

Bet kai vaizdas dabar labai vertinamas keliautojų tarpe, vietiniams nebeužtenka vien panaudoti savo žemės, kaip pajamų šaltinio. Atsiranda poreikis pasisavinti ir vaizdą. Ir tokių pretenduojančių į vaizdo savininko poziciją vis daugėja. Kas kart vis išmaniau sugalvojančių, kaip dar kitaip tą vaizdą padaryti ypatingesniu, aukso vertės sau.

Kitas pavyzdys, viešbutis, kuriame apsistojome. Vienas iš baseinų yra su siauru vaizdu į vandenyną. Tačiau panašu, kad juo mėgautis teks neilgai. Nes šalia esantis kitas viešbutis jau pastatė tvoros pagrindus ir netrukus sumontuos tvorą, kuri užgoš vaizdą į vandenyną.

Viešbutis Tulamben miestelyje, Balyje

Ties palmėmis sumontuoti būsimos tvoros pagrindai

Dar vienas, mano manymu, paradoksas – viešbučiai, kurių reklamose teigiama, kad atsibusite ir užmigsite su vaizdu į ryžių terasas. Bet viešbutis pastatytas ant vienų iš ryžių augintojų žemės ir reklamuojamas vaizdas yra į kitų ūkininkų teritorijas. Įsivaizduokime, jeigu tie ūkininkai sugalvotų apsitverti savo žemes aukštomis tvoromis ir to vaizdo į ryžių laukus nebeliktų. Kaip tuomet sektųsi šiam viešbučiui, jeigu nebeliktų vaizdo?

Manau, kad mes visi turime vietos po saule ir gyvuos tie, kurie kuria daugiau pridėtinės vertės. Tačiau keliautojų poreikis „aš noriu įspūdingesnio vaizdo“ apakina verslininkus ir veda trumpiausiu keliu, galbūt net iki greito žlugimo.

Nes mes nebesidaliname su jais ką galima patobulinti, nepasakojame kitiems apie tai, kad pavyzdžiui kambarys persmelktas pelėsio kvapo, visur kyšo atviri elektros laidai ar vonios kambaryje neįmanoma išbūti dėl smarvės. Mes užsimerkiame prieš tai kas gali būti tobulinama, kartais ir paaukojame savo komfortą. Nes buvome užliūliuoti vaizdų rinkdamiesi vietą ir toliau liūliuojame kitus, skatindami tuos pačius verslininkus į visą kitą nusispjauti ir visą dėmesį skirti tik tam vaizdui.

Tą pati galima pasakyti ir apie kavines, lankomas vietas, pramogas. Yra ir daugiau įvairių pavyzdžių apie didelį dėmesį tik vaizdui ir kaip dėl to daroma žala gamtai. Tik vaizdas tampa auksčiau visko.

Bet gal tik viena aš taip galvoju? Gal tai naujoji keliavimo forma – tik dėl vaizdo?

Dabar, kai yra pertrauka kelionių fronte, linkiu atsigręžti į save ir pagalvoti ar tai kur norite keliauti ateityje, ką veikti, kur nakvoti yra iš tiesų jūsų norai. Tai kuo domitės jūs, tai kas jums patinka, kas suteikia malonumo? Kelionės kryptis yra ten kur veda širdis ar vaizdas?

Ar norėtumėte ten keliauti, pamatyti tas vietas, jeigu su savimi nesivežtumėte fotokameros?

Nepraleiskite naujų įrašų bei pasiūlymų užsiprenumeruokite naujienlaiškį. Prisijunkite prie mano gyvenimo po Balio saule, kelionių Azijoje „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.

Kelionės Indonezijoje lengvai. Pasirinkite pagal jūsų norus, pomėgius, biudžetą sudarytą individualų kelionės planą.

Rekomendacijos, nuolaidos planuojantiems savarankišką kelionę Pietryčių Azijoje. Naudingi internetiniai šaltiniai

Keliautojų bendruomenė Indonezija iš arti

Ką galvojate? Pasidalinkite savo mintimis :)