Viktorija Panovaite
Orangutangas Indonezijos Borneo saloje

Pirmoji akistata su orangutanais Indonezijos Borneo saloje

Borneo saloje traukos centras pagrinde yra orangutanai (nors čia yra apstu ką pamatyti ir patyrinėti).

Būtent čia lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas pradėjo savo tyrinėjimus bei gyvenimą su laukiniais oragutanais. Borneo saloje jos iniciatyva įkurtas Tarptautinis orangutanų fondas („Orangutan Foundation International‟, OFI).

Kai nekeliauja B.Galdikas šioje saloje ir gyvena kartu su nuolatiniais fondo darbuotojais bei savanoriais. Kurie net 20-yje saloje įrengtų stovyklų padeda atlikti stebėjimus bei pasirūpina orangutanais. Atnaujina ar stato patalpas tolimesniems tyrinėjimams.

Norit pamatyti orangutanus? Pasiruoškit gyventi laivelyje

Orangutanai gyvena Tanjung Puting nacionaliniame parke Indonezijoje, kita jų dalis – Malaizijos pusėje. Iš viso šis parkas padalintas į tris dalis, tačiau tik į vieną jų įleidžiami lankytojai (likusiose dirba tik tyrinėtojai).

Iki šio parko galima nukeliauti Sekonyer upe, vandens transportu (laiveliu) „klotok‟. Toks pavadinimas duotas dėl laivelio variklio skleidžiamo garso. Nors anksčiau šie laiveliai buvo naudojami vietinių gyventojų perkėlimui, prekybai, tačiau dabar jais daugiausia plukdomi keliautojai. Dažniausiai norint plaukti „klotok‟ reikia iš anksto susitarti su ekskursijų organizatoriais ar gidais. Nes maršrutas pakankamai populiarus. Nuo kovo iki rugsėjo pabaigos dažniausiai visi laiveliai būna užimti (neužtenka ir esamų, daugiau nei 100 vnt.!).

Kelias iki vietos, kur galima stebėti orangutanus Borneo saloje, nėra trumpas, todėl visi atvykėliai laivelyje turėtų praleisti bent vieną naktį. Bet paskutiniu metu, atsirado galimybė su greitaeigiu kateriu nuplaukti pusdieniui iki pirmosios stebėjimo vietos ir grįžti atgal tą pačią dieną ar net apsistoti viešbutyje. O jei užsinorėsite stabtelėti vietiniuose kaimuose, apsilankyti kitose nacionalinio parko vietose, laivelyje reiktų nakvoti bent 3 naktis.

Atrodytų laivelis nedidelis, buvo statytas tik trumpalaikiams plaukimams. Tačiau jame yra visi patogumai – vakarietiško stiliaus tualetas, dušas (tiesa, tik šaltas vanduo), vieta virtuvei. Įgula viskuo pasirūpina – geriamu vandeniu, užtektinai maisto produktų ir t.t. Pradėjus kelionę niekur ilgai neužsibūnama, o pernakvojama tiesiog stabtelėjus upėje.

Įgula – kapitonas, gidas, virėjas, asistentai, įsikuria apatinėje laivelio dalyje, keliautojai – viršutinėje. Iš čia kelionės metu atsiveria žalumos pilni vaizdai. Tik spėk dairytis aplinkui, kad nepražiopsotum pakrantėje besišildančio krokodilo, triukšmaujančių beždžionių ir kitų gyvių.

Naktys čia šiltos, o vakare paklojami čiužiniai, nuo uodų apsaugo tinkleliai, tiems, kam šalta, parūpinami ir apklotai. Nieko prabangaus, bet ar tokioje aplinkoje to norisi? Naktį būti tokioje vietoje, po atviru dangumi, nuostabu: skaičiuoji žvaigždes ir jonvabalius, kurie tupia aplinkui. Geriesi ryškiai matomu Paukščių taku bei mėgaujiesi neapsakoma tyla, kurioje galima išgirsti visas savo mintis.

Pirmas pasimatymas su orangutanais

Su šiais, nykstančiais gyvūnais, mūsų pirmas susitikimas įvyko nacionalinio parko „Tanjung harapan“ poste. Jis buvo įkurtas dar 1970 m. Čia tam tikrą valandą atsakingi nacionalinio parko darbuotojai (vadinami reindžeriais) ateina su maistu oragutanams – bananais, pienu, saldžiosiomis bulvėmis ir kitais skanėstais.

Kadangi dėl iškirstų miškų oragutanams sunku patiems išgyventi, reindžeriai stengiasi padėti. Tačiau orangutanai nėra permaitinami – atnešamas tik minimalus maisto kiekis. Jeigu orangutanams to nepakanka, jie patys turi susirasti miške. Susirinkusiųjų keliautojų šiame poste tikrai netrūko: visi su fotoaparatais tik ir laukė pasirodant orangutanams. Darbuotojai pradeda skleisti garsus, kviečiančius gyvūnus „pietų“.

Keliautojų prašoma netrukdyti orangutanams maitintis. Po kelių akimirkų, pradėjome girdėti medžių lapų šnaresį. Tuomet pasirodė pirmieji orangutanai. Gaujos patinas, vėliau kelios jaunesnės patelės – kai kurios su jaunikliais.

Orangutanai niekur neskubant mėgavosi maistu, stebėjo aplinką. Keliami „žiūrovų“ garsai juos pradėjo erzinti, todėl kai kurie pasičiupo didesnį kiekį bananų ir nėrė į miškų tankmę. Kiti liko smaguriauti. Viena patelė su jaunikliu pradėjo mėtyti medžių šakas ant stebėtojų. Gidas paaiškino, kad toks elgesys reiškia, kad ji pyksta. Kadangi maitinimo teritorija aptverta, nei prieiti arčiau, nei liesti orangutanų negalima – tik stebėti iš toliau. Tačiau net ir stebėjimas per atstumą paliko neišdildomą įspūdį.

Matai, kaip jie bendrauja tarpusavyje, kaip patelės ir jaunikliai elgiasi priešais gaujos patiną, kaip savotiškai nulupa bananus ar naudojasi indais. Apima jausmas, kad jie elgiasi kaip ir mes, žmonės. Gidas pasakoja, kaip atskirti orangutanų amžių, nustatyti jų tarpusavio santykius, aiškina, kokia jų istorija ir kaip jie atsirado gelbėjimo centre.

Visi orangutanai turi vardus, kurie duodami pagal abėcėlės raides. Tikriausiai dėl B.Galdikas lietuviškų šaknų galima išvysti ir orangutanus, kuriems duoti lietuviški vardai, pavyzdžiui, Aldona. Sužinome, kad turistams dažniausiai pavyksta pamatyti tik išgelbėtus ir į laisvę paleistus orangutanus. Pamatyti visiškai laukinius – beveik nėra galimybių. Jie „vaišių“ susiranda patys.

Pasakiški netikėtumai viduryje miškų

Po poros valandų orangutanų stebėjimo tęsiame kelionę Borneo saloje toliau. Netikėtai gidas sustabdo „klotok“ ir atkreipia mūsų dėmesį į didnoses beždžiones. Jos dideliais pulkais keliavo pakrantės medžiais, keldamos didelius triukšmus.

Mat vienam pulkui „vadovauja“ tik vienas patinas, kuris vis „aiškinosi“ santykius su kiekviena patele. Kadangi mūsų gidas buvo labai patyręs (savanoriavo orangutanų centre ilgus metus, ne pirmus metus dirba ir gidu), todėl žino visas miškų paslaptis ir taisykles, pažįsta visus išgelbėtus orangutanus.

Tad kitą rytą pajudame pirmieji iš visos eilės kitų laivelių į „Camp leaky“ stovyklą. „Jeigu iškeliausime pirmi, pamatysime daugiau“ – motyvą nurodo gidas ir yra teisus. Būdami pirmieji beplaukdami pamatėme krokodilus ir kitus gyvius. Mūsų laivelis ir jo garsas juos išbaidė, tad plaukiantys paskui jau jų neišvydo. Buvome laimingieji. „Camp leaky“ stovyklą buvo įkurta Louis Leakey 1971 m. Čia vyko pirmieji tyrinėjimai bei išugdyti trys garsieji orangutanų tyrinėtojai, tarp kurių – ir B.Galdikas.

Šioje stovykloje veikia orangutanų reabilitacijos centras, taip pat informacijos centras. Jame galima susipažinti su orangutanų gyvenimo raida, B.Galdikas atliktais darbais, pamatyti geneologinius medžius. Juos sudarė mokslininkė nuo pat savo darbo pradžios, bei sužinoti, kaip dirba savanoriai.

Keliautojams leidžiama eiti tik jiems skirtais takais ir draudžiama išklysti iš kelio bei žvalgytis po vietas, kur dirba komandos. Bekeliaujant iki kitos orangutanų stebėjimo vietos, gidas paslapčia parodo mums namą, kuriame B.Galdikas apsistoja, kai būna reabilitacijos centre.

Eidami pasivyjame ir reindžerius su maisto daviniais orangutanams. Šįkart prie orangutanų „pietų“ prisijungė ir gibonas. Sukta beždžionėlė mikliai šokinėdama per medžius, nusileido ant pakylos, „pavogė“ nemažą kekę bananų ir lygiai taip pat mikliai paspruko. Šis vaizdas sukėlė nemažą juoko bangą.

Vėliau gidas mus nusiveda slaptu takeliu, kuriuo eidamas jautiesi kaip džiunglėse. Aplink lianos, vorų lizdai ir kiti nematyti augalai. Netikėtai, besimėgaudami pasivaikščiojimu, sutinkame laisvai vaikštinėjantį vieną iš orangutanų. Iš tiesų sutikti orangutaną ant žemės nepaprasta, nes šie gyvūnai gyvena medžiuose, ten kuria ir savo namus, „oru“ keliauja iš vietos į vietą.

Sutiktas orangutanas buvo pratęs prie žmonių – gyveno reabilitacijos centre, mūsų neišsigando. Daugiau baimės patyrėme mes patys, nes nežinojome, kaip elgtis.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Viktorija | Travel in Asia (@lifeinbigtent) on

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Viktorija | Travel in Asia (@lifeinbigtent) on

Gyvūnas priėjo, apžiūrinėjo mus. Turiu pasakyti, jog nustebau, nes orangutano žvilgsnis buvo meilus, sakyčiau, pozityvus. Išsitraukus fotoaparatus (juk pasitaikė tokia galimybė iš arti įamžinti orangutaną!) puolėme jį fotografuoti – atrodė, kad jaunas patinas mums pozuoja. Jis niekur nėjo, lėtai karstėsi medžiuose.  Taip ir norėjosi jį paliesti, tačiau buvome perspėti, jog taip daryti nevalia.

Kelioliką minučių praleidę greta išsiskirstėme kas sau: supratęs, kad iš mūsų negaus jokio maisto, orangutanas nuėjo savais keliais.  Tačiau tai nebuvo pabaiga. Vis dar negalėdami patikėti, kad turėjome progą iš taip arti išvysti orangutaną pamatėme dar vieną jo giminaitę. Šįkart tai buvo patelė su jaunikliu. Jie tiesiog ėjo savo keliu, mumis nesidomėdama. Gidas perspėjo saugotis, nes patelės linkusios ginti jauniklius. Taip yra dėl to, jog orangutano patelė jauniklį atsiveda kartą per aštuonerius metus. Todėl juos labai saugo.

Gerbdami gyvūną ir laikydamiesi saugaus atstumo patraukėme prie laivelio. Pakrantėje mūsų laukė dar viena staigmena – šalia upės tupėjo dar vienas orangutanas!

Pilni įspūdžių supratome, kad jau turime plaukti toliau, nes saulei leidžiantis ne taip smagu plaukti. Kaip ir ankstesnį vakarą, beplaukiant dėmesį prikaustė didelis triukšmas, kurį skleidė didnosės bėždžionės. Šįkart tai buvo didesnis pulkas. Kapitonas pasuko „klotok“ arčiau kranto. Asistentai prilaikė laivelį laikydami už vandens augalų. Ir prieš pat mūsų akis vyko „santykių aiškinimąsis“ tarp patelių ir vieno patino. Atrodo, ranką ištiesę galėjome jas visas paliesti.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Viktorija | Travel in Asia (@lifeinbigtent) on

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Viktorija | Travel in Asia (@lifeinbigtent) on

Kelionė Borneo saloje – ne kiekvienam

Nors pagrindinis šios kelionės tikslas buvo pamatyti iš arti orangutanus, tačiau turėjome progos išvysti ir kur kas daugiau dalykų. Pavyzdžiui, kaip atrodo Borneo saloje palmių plantacijos, kurių aliejus taip vertinamas ir dėl jo naikinami miškai.

Apsilankėmė Sikonyer kaime, kur gyvena iš nacionalinio parko teritorijos iškeldinti gyventojai (daugiausia Dayak genties žmonės). Pamatėme, kaip atrodo miškų ir augmenijos atsodinimo vietos, jonvabalių pulkai. Man ši kelionė paliko didžiulį įspūdį. Tačiau žinau, jog ji – ne kiekvienam.

Jeigu negalite bent kelias dienas išgyventi be ryšio priemonių, nemėgstate lėto keliavimo būdo. Negalite po kelias valandas eiti miškais. Nepakenčiate labai drėgno oro ir aplink skraidančių uodų – ši kelionė ne jums.

Redaguotas straipsnis buvo publikuotas 15min. „Pasaulis kišenėje“ rubrikoje

Kiti Kalimantan salos įspūdžiai

Nepraleiskite naujų įrašų bei pasiūlymų. Užsiprenumeruokite mėnesinį naujienlaiškį. Prisijunkite prie mano gyvenimo po Balio saule ir spalvotų nuotykių Azijoje „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.

Daugiau įspūdžių, patarimų ir atradimų iš kelionių po salas Indonezijoje.

Ką galvojate? Pasidalinkite savo mintimis :)