Tikriausiai pirmoji mintis, kuri jus aplankė perskaičius antraštę – „Kur yra tas Fidžis?“ (angl. Fiji). Dar prieš kurį laiką, aš ir pati savęs to klausčiau, nes iki šiol mažai tegirdėjau apie šią, šalia Australijos, Naujosios Zelandijos bei Papua Naujosios Gvinėjos esančią egzotinę šalį. O ieškodama informacijos, radau vos keletos lietuvių istorijas apie kelionę į Fidžį. Ir galiu suprasti kodėl. Iš Lietuvos iki Fidžio kelionė gali trukti daugiau nei 30 val., keliaujantiems iš Pietryčių Azijos – apie 10 val., o kaimyninių valstybių – apie 3-5 val.
Deja, ne kiekvienas ryžtasi tokiai ilgai egzotiniai kelionei, tačiau veltui. Fidžis gali daug ką pasiūlyti net ir išrankiausiems keliautojams: taupantiems, mėgstantiems prabangą, jauniems ar vyresniems, trokštantiems ramybės ar nuotykių.
Fidžis – tolima šalis turinti kuo pasigirti
Fidžiui priklauso 333 salos iš kurių tik 110 yra apgyvendintos. Visos likusios – tiesiog laukinė, žmonių nepaliesta gamta. Fidžio salose karaliauja įvairiausių rūšių paukščiai (26 rūšys sutinkamos tik Fidžyje), iguanos, skirtingų rūšių šiksnosparniai bei kiti smulkūs žinduoliai. Čia auga daugiau nei 1500 skirtingų rūšių augalų (iš kurių apie 60% auga tik Fidžyje). Lapkričio-gruodžio mėn. Fidžio Qamea saloje galima stebėti raudonųjų krabų migraciją (viena vieta iš nedaugelio pasaulyje).
Egzotinėje šalyje, visus metus, galima mėgautis pasakiškais paplūdymiais ir nuostabaus grožio povandeniniu pasauliu. O Fidžio salose Taveuni, Vanua Levu ir Rabi vienu metu galima būti šiandienoje ir rytojuje, nes čia yra datos kirtimosi linija. Tokia linija sausumą kerta tik Fidžyje, Rusijoje ir Antarktidoje. Sporto mėgėjai vos ne bet kuriuo metu gali stebėti regbio rungtynes, nes tai nacionalinė sporto šaka, dėl kurios iš proto eina net ir mažos mergaitės. Ne veltui 2016 m. Fidžio regbio komanda laimėjo Olimpinį auksą. Ir tai dar ne viskas! Sužinokite daugiau įdomybių apie Fidžį.
Kartu, vietinių žmonių svetingumas ir nuo veido neblėstanti nuoširdi šypsena kiekvienam leis pasijausti laukiamam (net atvykus, daugelyje vietų matysite užrašus „Welcome home“ – „Sveiki atvykę namo“). Ir tai tik maža dalis dalykų, kuo ši šalis yra žinoma tarp keliautojų.
Sunku net žemėlapyje rasti, kur yra Fidžis
Fidžyje išlikę senojo gyvenimo pėdsakai
Fidžyje, prieš įsitvirtinus krikščionybei, kiekvienoje saloje vyravo skirtingos tradicijos, ritualai, ceremonijos sutinkant svečius, aukojant dievams, švenčiant karo pergales. Tačiau iki šių dienų išliko viena, visose Fidžio salose puoselėjama ceremonija, kurią patiria kiekvienas atvykęs į Fidžį – „kava“ gėrimo ceremonija.
„Kava“ laikoma nacionaliniu Fidžio gėrimu, nors jį paragauti galima ir kitose Ramiojo vandenyno šalyse. „Kava“ vietiniai žmonės gali gerti kasdieniniu pagrindu (po darbų, susitikdami su giminėmis, draugais) arba kai gėrimo gėrimas įgauna ceremonijos pavidalą – sutinkant atvykusius svečius. Tikima, kad geriant šį gėrimą su kitais – apjungiamos dvi žmonių grupės – sutinkančių ir atvykstančių.
Pats gėrimas yra daromas iš svaigiojo pipiro šaknų. Šaknys yra išdžiovinamos, paskui susmulkinamos iki miltelių ir susukamos į medžiagos skiautę. Medžiaga su milteliais yra mirkoma mediniame, vandens pilname dubenyje, o gaunamas skiedinys ir vadinamas „kava“. Prieš pradedant gerti „kava“, vietinis žmogus, atliekantis ceremoniją, pasako kalbą ir kiekvienas žmogus priimantis sutikimo gėrimą turi atlikti paprastą ritualą – pasakyti „Bula“ (pasisveikinimą) ir suploti kartą rankomis, išgėrus „kava“ – suploti tris kartus. Nors vieną dubenėlį šio gėrimo privalu išgerti kiekvienam atvykusiam, tačiau ceremonija laikoma baigta, kai dubuo su skiediniu būna tuščias.
Sakoma, kad šis gėrimas turi stimuliuojamųjų, haliucinogeninių medžiagų, tačiau tikrasis efektas daug paprastesnis. Po keletos išgertų dubenėlių jauti lengvumą, atsipalaiduoji, išgėrus daugiau – galima ir greitai užmigti. Pats gėrimas tikrai nėra skanus, man priminė šlapios kreidos skonį. Dažniausiai šioje ceremonijoje galima sudalyvauti atvykstant į bet kurį viešbutį (ypatingai mažesnį) ir vykstant į bet kurį kaimą.
Iki šių dienų privalu kaimo vadui atvežti „kavos“ miltelių. Ir tik su jo palaiminimu bei atlikus ceremoniją, galima eiti pasižvalgyti po Fidžio kaimo teritoriją.
Kitas, mano matytas ritualas, kuris dar egzistuoja iki šių dienų – vaikščiojimas ugnimi. Tik vienoje Fidžio saloje – Beqa, buvo propoguojamas šis ritualas. Šiai ceremonijai vyrai ruošiasi beveik dvi savaites: renka specialius akmenis, negali turėti lytinių santykių ar valgyti kokoso. Žmonos tuo metu, kai jų vyrai ruošiasi ir atlieka ritualą, neturi būti nėščios ir kt. Vyrai, lydimi dainų ir tam tikrų užkalbėjimų turi pereiti visus akmenis esančius užkurtame lauže ir nenusideginti pėdų. Anot legendos, atliekant tokį ritualą vyrai įgauna dieviškų galių. Kartu, tai parodo vyro striprybę ir drąsą, kas buvo itin svarbu tuometinėms gentims. Dabar vaikščiojimą ugnimi galima matyti kaip vieną iš tradicinių pasirodymų pagridninėje Fidžio saloje, Viti Levu. Tačiau net ir jam iš anksto ruošiamasi taip pat, kaip ir senais laikais.
Žinoma, keliaudami po kitas salas (ypatingai užsukus į kaimus), būsite sutikti ir su tradiciniais šokiais bei dainomis, kurie man kiek priminė, scenas iš matytų filmų apie Havajus.
Tabu tema – anksčiau egzistavęs kanibalizmas
Vietiniai gyventojai nuo seno žinomi, kaip aršūs ir stiprūs kariai, gal todėl iki vėlyvaus XIX a. Fidžyje vyravo kanibalizmas. Net anksčiau žmonės Fidžio salą Viti Levu praminė „kanibalų sala“. Suvalgyti nužudytą priešą buvo įprastas kerštas ir noras įžeisti mirusiojo artimuosius. Ritualas būdavo atliekamas tiesiog mūšio lauke arba kaimo dvasių namuose, kur priešą aukodavo karo dievui. Iš priešo kaulų, dantų ir kitų dalių, būdavo daromi papuošalai, plaukų segtukai, relikvijos įrodančios kario pergalę. O kartais net iš žmogaus kaukolės geriama „kava“.
Tačiau po krikščionybės įsitvirtinimo kanibalizmui nebeliko vietos. Šiai dienai dvi vietos Fidžio Viti Levu saloje dar byloja apie praktikuotą kanibalizmą: Naihehe urvas – kur buvo įsikūrųsi gentis, paskutinioji valgiusi žmones ir Rakiraki, kur galima rasti genties vado Udre Udre kapavietę ir aplink ją suguldytus akmenis. Jie byloja apie visus suvalgytus žmones – kiekvienos akmuo, kiekvienai aukai. Tokiu būdu buvo organizuojama aukų „registracija“. Minima, kad Udre Udre vienintelis asmuo pasaulyje, suvalgęs daugiausią žmonių (XIX a. jis suvalgė tarp 870 iki 999 savo priešų). Kiek tiesos tame niekas nežino, tačiau visi išlikę šaltiniai teigia, kad jis tikrai suvalgė daugiau nei 800 aukų.
Ir nors kanibalizmas yra dalis Fidžio praeities kasdienybės, tačiau dabar yra nemandagu apie tai klausti vietinių. Užklausus, galite papiktinti ne vieną gyventoją.
Multikultūriška aplinka ir vakarietiška kokybė bei kainos
Keliaudama į Fidžį kiek nustebau sužinojusi, kad daugiau nei 37% Fidžio gyventojų (iš kiek daugiau nei 900 tūkst.) yra Indo-Fidži tautybės žmonės. Nesitikėjau tokios didelės koncentracijos gyvenančių indų, taip toli nuo Indijos. Tačiau tam yra paprasta priežastis. 1874-1970 m. Fidžis priklausė Britų kolonijai, todėl indų tautybės žmonės iš britams, tuo metu, priklausančios Indijos dalies buvo atvežti, kaip pigi darbo jėga, dirbti Fidžio cukraus, medvilnės plantacijose.
Po pasibaigusios 5 metus trukusios darbo sutarties, indai galėjo rinktis – likti Fidžyje arba už savas lėšas grįžti atgal į Indiją. Daugelis indų, neturėjo užtektinai pinigų kelionei namo, todėl dabar, jau ne viena karta gyvena Fidžyje. Čia indai įsitvirtino, daugelis turi savo verslus, kai kurie išsipirko žemes. Todėl Fidžyje galima pajausti ir indų kultūros šaknų, paragauti indiško maisto ar net aplankyti hindu šventyklą.
Be to, kad britai atplukdė indus į Fidžį, jų dėka dabar viena iš oficialų kalbų yra anglų (kalbama ir fidžį bei indu-fidži kalbomis). Tad keliaujantiems labai paprasta susikalbėti su vietiniais. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių paskatinusi daugelį žmonių iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Amerikos keliauti ir apsigyventi Fidžyje. Jau daugelį metų nemažai viešbučių, turizmo paslaugas teikiančių įmonių savininkai yra užseniečiai. Todėl šių šalių standartai diegami ir vietiniams gyventojams.
Bet vakarietišką įtaką galima pajausti ne tik aptarnavime, bet ir kitose srityse. Fidžis daugelį dalykų importuoja iš kaimyninių šalių (nes neturi daug nuosavų resursų), todėl pavyzdžiui parduotuvėse apstu gerai visame pasaulyje žinomų prekių ženklų, o ir jų kainos ne iš pigiųjų. Jeigu paslaugoms suteikti naudojamas kuras, tuomet kaina irgi bus aukštesnė ir t.t. Bet net ir taupantys čia gali rasti pigesnės nakvynės, maisto prekių ar pramogų.
Nors Fidžis garsėja vienu geriausiu maistu tarp Pietų Ramiojo vandenyno šalių (čia galima rasti miksą Indijos, Pietryčių Azijos, Kinijos, Melanezijos patiekalų), tačiau aš maitinimosi įstaigose irgi pajutau vakarietišką įtaką. Norėdami pamaloninti atvykstančius svečius daugelis restoranų, kavinių pagrinde siūlo visame pasaulyje žinomus patiekalus. Ne visose kavinėse galima paraguti kažko tradicinio, nebent užsuksite ten, kur lankosi tik vietiniai gyventojai ar nuvyksite į atokias Fidžio salas. Tačiau beveik visur rasite vietinių šviežių įvairiausių vaisių, daržovių ir jūros gėrybių.
Vandens karalystė, kurioje šeimininkauja rykliai
Apstuptas Ramiojo vandenyno, Fidžis yra vandens mylėtojų rojus. Ši šalis tituluojama minkštųjų koralų pasaulio sostine. Čia akys raibsta nuo skirtingų formų, spalvų minkštųjų ir kietųjų koralų, įvairiausių mažų ir didesnių žuvų. Norint pasimėgauti povandeninio pasaulio grožiu nebūtina nardyti, daugelį įstabių vietų galima pamatyti ir tiesiog plaukiojant šalia kranto. Čia vanduo skaidrus ir šiltas.
Fidžis, viena iš vos keletos vietų pasaulyje, kur vienoje vietoje galima pamatyti 8 skirtingas rūšis ryklių. Ir beveik juos visus vienu kartu galima sutikti nardant pagrindinėje Fidžio saloje Viti Levu. Tačiau yra salų, kur ryklius galima pamatyti tiesiog paviršinio nardymo metu. Nors pasiplaukiojimas su rykliais gali skambėti pavojingai, tačiau šiems, vandens karaliams, užtenka vandenyne sumedžiojamos žuvies, tad žmonės jiems neįdomūs.
Be ryklių čia galima pamatyti delfinus, mantas ir kartais kupruotosius banginius. Man pačiai iš arti pasisekė pamatyti net penkis kupruotosius banginius. Tai buvo netikėtas susitikimas, kol mėgavausi paviršiniu nardymu.
O kam paviršinis ar giluminis nardymas dar neatrasta pramoga, beveik kiekvienas viešbutis siūlo pasiplaukioti baidarėmis, irklentėmis. Yra vietų ir ekstremalaus vandens sporto mėgėjams ar mėgstantiems šiuožti banglentėmis.
Koralai Namenos rezervate | Nuotrauka Wira Wijoga
Paplūdimiai – priežastis dėl kurios daugelis keliauja į Fidžį
Ar esate matę garsiuosius filmus „Prarastasis“ (su Tomu Hanksu) ir „Žydroji lagūną“ (su Milla Jovovich)? Būtent jie buvo filmuoti Fidžio salose ir prisidėjo prie šios šalies populiarinimo (keliautojai čia pradėjo dažniau keliauti tik XX a. 9-a dešimtmetyje). Ir patikėkite manimi, yra nemažai salų, kur tokie paplūdimiai vis dar egzistuoja: balto smėlio, žydro vandens, apsupti palmių, laukiniai. Gal todėl Fidžis yra tarp pasaulio top 3 medaus mėnesio krypčių (į topus patenka ir Prancūzijos Polinezija)? Čia, kai kurie prabangūs viešbučiai net neįsileidžia vaikų iki 12 m., kad netrukdytų įsimylėjelių poilsio. Fidžyje yra ir keletas privačių salų, kuriose vis dar galima nusipirkti lopinėlį oazės arba pasijausti Robinzonu Kruzu ir būti vienu tik iš keletos salos svečių.
Žymiausios vietos mėgautis pasakiškais paplūdimiais yra Fidžio vakaruose Mamanuca ir Yasawa salynuose (kur ir buvo filmuoti minėti filmai). Čia atkeliauja ir daugiausia poilsiautojų. Tad geriausiu sezonu paplūdimiais teks dalintis ne tik su viešbučio svečiais, bet ir keliautojais, kurie užsuka į salas vienos dienos turui. Tačiau pasirinkę rytines Fidžio salas, irgi neliksite nusivylę. Kai kurių salų paplūdimiai nenusileidžia garsiesiems savo grožiu, o žmonių ten beveik nesutiksite. Tarkim mano aplankyta Qamea sala teturi 3 viešbučius išsidėsčiusius skirtingose salos pusėse. Saloje nėra absoliučiai jokių kelių, kaimai saloje ir pagrindinė sala pasiekiami motorinėmis valtimis. Per 5 dienas nesutikome nei vieno kito žmogaus, išskyrus viešbučio šeimininkus ir darbuotojus. Štai jums ir „geriausias sezonas“ – paplūdimys ir visas aptarnavimas tik mums.
Qamea saloje nesutikome nei vieno keliautojo ir mėgavomės paplūdymiu tik dviese
Nors tikrai ne visose salose vyrauja balti paplūdimiai, tačiau ten kur jų nėra, viešbučių savininkai stengiasi įmantriais sprendimais kompensuoti tai, pvz.: privatūs kambariai pastatyti ant pastolių ant vandens ar namukai su permatomomis grindimis, kur tik atsibudus pro kambario grindis, galima matyti kas vyksta po vandeniu.
Fidžis – šalis „nepavargusi“ nuo keliautojų
Nors Fidžyje didelę šalies ekonomikos dalį sudaro turizmas, tačiau atvykęs nesijauti, kad iš tavęs žmonės nori pasipelnyti. Viskas kainuoja tiek, kiek ir vietiniams gyventojams. Vietiniai su tavimi bendrauja kaip su draugu, o ne vaikščiojančiu pinigų maišu. Keliaudama Fidžyje tris savaites supratau, kad čia dar norėčiau grįžti, o sulaukusi senatvės, net ir apsigyventi. Nes šioje šalyje yra viskas ko gali prireikti – saulėtos ir šiltos dienos, grynas oras, žydras vanduo ir laukiniai gamtos kampeliai su dalele civilizacijos.
Redaguotas straipsnis buvo publikuotas „Keliauk“ žurnale, 2017 m. gruodžio numeryje.
Daugiau įspūdžių apie Fidžio salas
Nepraleiskite naujų įrašų bei pasiūlymų – užsiprenumeruokite naujienlaiškį. Prisijunkite prie mano gyvenimo po Balio saule, kelionių Azijoje „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.
Pasinaudokite nuolaidomis, rekomendacijomis. Naudingos nuorodos keliaujantiems į Pietryčių Aziją.