Balio saloje yra 9 ugnikalniai. 2 iš jų, Batur bei Agung, yra aktyvūs ir bene populiariausi keliautojų tarpe dėl kopimo pasitikti saulėtekį.
Ar samdytis vietinį palydovą kopiant į Balio ugnikalnius yra bendrai privaloma kažkodėl niekas tiksliai atsakyti negali. Gali rasti skirtinguose šaltiniuose vieną kitai prieštaraujančią informaciją. Tačiau faktas, kad tai labai rekomenduojama dėl daugelio priežasčių, yra nurodyta ugnikalnių vietovių taisyklėse.
Deja, ne visi taisykles supranta vienodai. Kasmet yra keliautojų kurie bando apeiti jas, į ugnikalnio parko teritorijas įeina per neoficialius, nesužymėtus punktus, kopia savarankiškai be vietinės palydos, nieko neinformavę.
Ir kai kam tokie savarankiški žygiai baigiasi gyvybės praradimu. Skaičiuojama, jog kasmet apie pusšimtis keliautojų einantys į Balio ugnikalnius savarankiškai, iš jų nebegrįžta. O kiek dar keliautojų būna evakuoti nuo ugnikalnių sužeisti, kelias dienas paklydę. Ir dažnai būtent vietiniai palydovai, kurie keliauja su kitais keliautojais išgelbsti tuos savarankiškus keliautojus.
Kaskart matydama žinias apie dar vieną užgesusią gyvybę Balio ugnikalniuose manęs nepaleidžia klausimai: „Ar vertėjo? Kada keliautojai pasimokys?“.
Dažnai keliautojų grupėse, socialinėje medijoje tenka matyti diskusijas apie kopimus į Balio ugnikalnius be vietinių palydovų. Bet, mano nuomone, „argumentai“ kodėl nori kopti be palydos yra per daug subjektyvūs. Nepasigilinus, neįvertinus visos situacijos, nebandant suprasti kodėl vietinė palyda, net ir ne pačiuose aukščiausiuose, pavojingiausiuose pasaulio ugnikalniuose yra geras dalykas.
Jei Tu ar Tavo pažįstami svarstote žygiuoti į Balio ugnikalnius savarankiškai dėl žemiau paminėtų priežasčių (ar kokių kitų) – prašau, pagalvok ir apie kitą medalio pusę.
„Vietinis palydovas – tai tik būdas iš manęs pasipelnyti.“
Bene dažniausias argumentas, kai keliautojai bando pasiteisinti kodėl nenori pasisamdyti vietinio ugnikalnio palydovo-gido, yra jo užmokestis. Ir ypač dažnai aptariama tarp kopiančių į ugnikalnį Batur.
Bet ar kada susimastei, jog vietiniai žmonės aplink ugnikalnius gyvena finansiškai sunkesni gyvenimą? Ir galbūt tik tokiu būdu gali sąžiningai užsidirbti pragyvenimui. Nes aplinkoje arba nėra kitų darbų, arba jų gyvenimas taip susiklostė, jog neturėjo galimybės gauti išsilavinimo geresniems darbams?
Teko ne kartą kalbėtis su skirtingais vietiniais Batur ugnikalnio gidais. Kai kada tai net paaugliai. Kurie naktį lydį keliautojus, ryte iškart važiuoja į mokyklą, o grįžę padeda tėvams mažuose ūkeliuose. Paskui numinga iki kito žygio. Ir taip 7 dienas per savaitę, kad padėtų šeimai išgyventi. Ir nors kai kurie palydovai tik vyresnių klasių mokiniai, bet jie yra vietiniai, gyvenantys tose apylinkėse visą savo gyvenimą, žinantys visus kampus ir kaip išgyventi tose sąlygose.
Kopusi į Batur ugnikalnį porą kartų, aš sutinku, kad čia palydos kaip ir nereikia (apie kitus Balio ugnikalnius, kalnus taip negalvoju). Tačiau ar norėčiau, kad tie patys žmonės negalėdami užsidirbti sąžiningai lydėdami į ugnikalnį, mane apvogtų, reketuotų ir pan.? Nes gyventi jie tai nori, galbūt jau iš nevilties imtųsi ir tokių veiksmų. Ar jausčiausi geriau nesumokėjusi vietiniam palydovui, bet patyrusi kitokių nemalonumų, nuostolių?
Ar ~30 Eur (vidutinė kaina, 1 asm.) tikrai verta suma susigadinti nuotaiką ginčijantis su vietiniais, kurie nenori Tavęs leisti kopti į Batur ugnikalnį be gido (kiti keliautojai vadina tuos žmones „vietos mafija“)? Juk už šią sumą Tave naktį pasiima iš viešbučio pvz.: Ubud miestelyje, parveža atgal po kopimo. Įeina į kainą ir visi ugnikalnio parko mokesčiai, kuklūs pusryčiai, vietinis palydovas, kuris jei reikia ir Tavo daiktus paneš bei galimybė sužinoti daugiau apie skirtingus Balio regionus iš pirmų lūpų. O atėmus visas su išvyka susijusias išlaidas, vietiniams palydovams ne tiek ir daug telieka.
Kiek kartų teko skaityti, kai žmonės iš principo „nemokėsiu“ ar „noriu sutaupyti“ bandė kopti į Batur ugnikalnį be palydovo ir grįžę keikėsi, prunkštavo, buvo išsigandę dėl to ką patyrė su vietiniais. O dar ir vietoje, konkrečią akimirką sumokėjo daugiau nei būtų mokėję turą užsisakę iš anksto. Štai ir pataupymas. Ir kam? Nebent dramas norisi papasakoti socialinėje medijoje, gauti užuojautos. Pasakyti „nežinojau“ nors ir vietos taisyklės per amžius sako „gidas reikalingas“ ir šiais moderniais laikais nepasitikrinti informacijos, atrodo neįtikinamai.
„Kodėl turiu mokėti už tai ką davė gamta? Gamta yra visų, nemokama“
Kad ir su kokiu požiūriu, kad ir kokioje aplinkoje gyveni, Tu esi svečias kitoje šalyje, kurioje yra taisyklės. Ar dažnai pažeidinėji savo šalies taisykles? Jei ne, kodėl kitose šalyse nori tai daryti? Ar visi parkai, kalnai, ugnikalniai, kuriuose buvai per savo gyvenimą buvo nemokami?
Taip, galbūt vietinės taisyklės, susimokėti už įvažiavimą, įėjimą į ugnikalnio parko teritoriją, Tau atrodo nepriimtinos. Su jomis nesutinki. Bet dėl savo ramybės, vietinių draugiškesnio požiūrio į Tave, nemalonumų su kuriais gali susidurti kažką darant prieš taisykles – priimk jas arba tiesiog nekeliauk ten.
Jei kažkur paslapčia prasmuksi nesusimokėjusi:ęs, nebūsi įtraukta:as į jokią ugnikalnyje besilankančių žmonių apskaitą-žurnalą. Tai reiškia, kad nežinodami, kad Tu čia esi, pagalba gali atvykti per vėlai, nes niekas net nesugalvos Tavęs ieškoti laiku, nes juk oficialiai Tavęs čia nėra.
„Aš galiu pati:s. Esu jau įkopusi:ęs ne į vieną kalną.“
Tikiu, kad tuo niekas neabejoja. Tačiau tai ne apie Tave ar Tavo galimybes. O apie nenuspėjamą, dar nepažįstamą gamtą, kurioje gali nutikti bet kas. Net ir n kartų būnant toje pačioje gamtos vietoje gali nutikti neprognozuojamų dalykų. O kopiant į ugnikalnį gali pakeliui užvirsti ir medis, pasitaikyti nuošliauža, siauram take slystelti ant netvirtų akmenų ir kt.
Kad ir kaip gerai pasiruoši galimom visom situacijom, jei tai nutiks būnant vienam (ar poroje, bet be palydovo), ką darysi? Vietinis žmogus, jo žinios, net ir papildomos jo rankos gali būti didelė pagalba. Taip pat vietiniai žino, mato ženklus apie oro sąlygų pasikeitimus ir gali iš anksto pasiruošti galimiems netikėtumams.
Be to įprastai vietiniai palydovai turi radijo stoteles bendrauti tarpusavyje. Ant ugnikalnių labai dažnai jokio mobilaus ryšio negausi. Tad net jei ir norėsi, gali jokios pagalbos tiesiog neprisišaukti.
„Nėra sudėtinga sekti išmindžiotą taką.“
Taip, būna takų, kurie išmindžioti. Atrodytų „tereikia jais sekti ir viskas bus gerai“. Bet takų yra begalės, jie veda į skirtingas vietas, apie kuriuos žino tik vietiniai. Jei Europoje kalnų takai yra sužymėti, turi apsaugos tvoreles, rodykles, informaciją pakeliui ar ką kitą, kas padės savarankiškai susiorientuoti, Balyje deja, taip nėra.
Galbūt kažkur internete rasi kieno nors Google žemėlapį su pažymėtom vietom. Tačiau kada tas žemėlapis buvo sužymėtas? Po lietaus sezono, ugnikalnio pelenų, nuvirtusių medžių ir kt. takai gali pasikoreguoti. Pavyzdžiui po stipraus lietaus Agung ugnikalnyje susidarė tarsi upės, kurios tikrai turės įtakos reljefo pasikeitimui.
Tad 100 % vadovautis internete rasta informacija netikslu. Vietiniai į ugnikalnius kopia reguliariai įvairioms ceremonijoms ir geriausiai pažįsta, žino aplinką, o ne kažkas ne iš tų apylinkių, užkopusi:ęs vos kartą.
„Man nieko nenutiks.“
Žinoma! Visi tikimės tik geriausio varianto. Ir yra tokių istorijų, net lietuvių tarpe. Pavyzdžiui keliautojas Aurimas Valujavičius. Kopęs savarankiškai į Balio ugnikalnį Agung 2018 m. Tuo metu į ugnikalnį nebuvo leidžiama visai kopti, net su palyda, nes jis rodė išsiveržimo ženklus. Buvo itin pavojinga. Bet juk ne visiems taisyklės rūpi, tiesa? Už tai jis net gavo 2019 m. „Kolumbas LT“ metų keliautojo titulą. Tik šioje vietoje man įdomu, kaip komisija skatina ir dar apdovanoja žmones, kurie negerbia ir laužo kitų šalių taisykles? Bet tai kita istorija.
Ir nors pozityviai nusiteikus kopiant į ugnikalnius savarankiškai, reikia pagalvoti ne tik apie save. Nes tas noras gauti adrenalino, daryti „kitaip nei visi“ gali kainuoti kitiems sužeidimus, gyvybes, sukelti daug kitų nepatogumų, kurių kiti asmenys savanoriškai nesirinko.
Be to, kad patys gelbėtojai, kurie evakuoja neatsakingus keliautojus stato save į pavojų, Balyje ugnikalniai yra šventos vietos. Todėl pagal tradicijas, nutikus nelaimei ugnikalniuose, juos reikia apvalyti specialiomis ceremonijomis. Tokios ceremonijos reiškia, ne tik, kad baliečiai turi kopti į ugnikalnius su sunkiais nešuliais, atlikti ritualus, bet ir tam tikram laikui ugnikalniai uždaromi lankymui, žygiams. O tai reiškia vietos palydovai negauna tuo laiku jokių pajamų.
Taip pat lėšos skirtos evakuacijoms nėra guminės. Dėl to, kad kažkas savanoriškai sugalvojo lipti į ugnikalnį be vietinės palydos naudoja vietinių gelbėjimo tarnybų resursus, kurie galbūt būtų labiau reikalingi stichinėms nelaimėms suvaldyti, gelbėti vienu metu daugiau žmonių.
Tad būk sąmoninga:as, nežaisk su neprognozuojama gamta, netaupyk rizikos sąskaita.
Jei nori užsisakyti turus su vietiniais palydovais į Balio ugnikalnius – kreipkis. Tokias išvykas organizuoju keliautojams, kurie užsisako Balio turus ar individualų kelionės planą.
Arba gali užsisakyti internetu, pvz.: žygį į Batur ugnikalnį šiame tinklalapyje arba šiame. Taip pat žygį į Agung ugnikalnį pavyzdžiui čia ar čia. Gali ir būnant Balyje, turistų kioskeliuose ar kur kitur. Tik būk budri:us ne visi gatvėse išvykų į ugnikalnius organizatoriai būna sąžiningi.
Beje, jei atkreipei dėmesį, įraše retai naudoju žodį „gidas“. Nes kaip bendrai suprantama kas yra „kalnų gidas“ Balyje dažnai vietiniai ugnikalnių palydovai neturi visų reikiamų kompetencijų lyginant su aukščiausių, pavojingiausių pasaulio kalnų gidais.
Didžiausi Balio vietinių palydovų privalumai: jie pažįsta tuos ugnikalnius, apylinkes į kuriuos kopia geriau nei Tu. Žino, moka nuskaityti orų situaciją. Jie kalba vietine kalba ir stresinėje situacijoje tai didelė pagalba suorientuojant gelbėjimo tarnybas apie lokaciją, kur nutiko nelaimė ir pan.
Keliauk saugiau su vietiniais palydovais.
Pasidalink ir su kitais keliautojais, kad nelaimių ugnikalniuose būtų mažiau!