Viktorija Panovaite
Ugnikalnis Agungas

Jo didenybė ugnikalnis Agungas – vienos nakties istorija

Gyvenu Balio saloje už ~64 km nuo ugnikalnio Agungo. Ir iš šalia esančio Sanuro paplūdymio, jeigu oro sąlygos tinkamos, galiu matyti ugnikalnį. Tad būtinybės vykti arčiau Agungo kaip ir neturiu. Tačiau kartais didelis noras mus nuneša ten, kur mes neplanuojame būti.

Sprendimas vykti pažiūrėti iš arčiau aktyvaus ugnikalnio Agungo nebuvo spontaniškas. Po pirmųjų pranešimų apie pasirodžiusius pelenų dūmus iš ugnikalnio kraterio, lapkričio 21 d., net nebuvo kilusi mintis važiuoti arčiau jo. Tačiau jau keletą mėnesių ugnikalnis Agungas tampo visų nervus neapsispręsdamas ko jis nori – nurimti ar išsiveržti. Tad nieko drastiško neįvykus keletą dienų po pranešimų, smalsumas nepaliko manęs ramybėje. Juk galbūt vieną kartą gyvenime, pasitaiko tokia proga – pamatyti besiveržiantį ugnikalnį. Bet susiruošus išvykai, vėl buvo paskelbtas aukščiausias ugnikalnio išsiveržimo rizikos lygis (4) – tad planus pakeičiau, nes galvoje vis sukosi mintis „juk dabar jau tikrai daug pavojingiau vykti arčiau Agungo“.

Bet internete buvo skelbiamos viena po kitos ugnikalnio nuotraukos. Kai kurios darytos net iš pavojinga zona laikomų teritorijų. Tad pagalvojau, galbūt nėra ten jau taip pavojinga ir verta surizikuoti važiuojant ta kryptimi.

Prieš galutinį sprendimą važiuoti link Agungo, tikrinomės, kuri zona yra ne rizikos, kokios prognozės vėjo krypčiai (kur tikėtina, kad nebus pučiami pelenų dūmai) ir orams. Kokie paskutiniai atnaujinimai dėl ugnikalnio statuso ir jo aktyvumo, kaip reikės elgtis jeigu vis dėlto ugnikalnis Agungas išsiveržtų, ir kokiais keliais grįžti, kad neužstrigti kelyje. Tik viską įvertinę, nusprendėm vykti į Amedą, miestelį esantį už 16 km nuo Agungo.

Ugnikalnis Agungas Sanure
Ugnikalnis Agungas iš Sanuro paplūdymio saulėtekio metu

Nuo pat ugnikalnio sukatyvėjimo, Amedas niekad nebuvo įtrauktas į rizikos zoną, nors ir yra arti Agungo. Tačiau čia yra kita „maža“ problema – iš Amedo yra vos 2 pagrindiniai keliai, kuriais galima išvažiuoti. Vienas kelias, kuriuo gali pravažiuoti mašinos, sunkvežimiai, yra kiek kalnuotas ir vietomis kerta zoną, per kurią gali tekėti lava. Kartu šiuo keliu visi važiuoja link pietinės dalies iš rizikos zonų Tulambeno, Kubu ir pan. Kitas kelias, tinkamesnis motociklams, tačiau lietaus sezonu garsėja kaip vieta, kur būna daug nuošliaužų. Tad esant reikalui, evakuotis iš Amedo, daug galimybių nėra. Ir tikimybė kažkur pastrigti tikrai būtų (skaičiau, kad po pirmųjų ugnikalnio aktyvumų, žmonės buvo taip išsigandę, kad pagrindiniame kelyje strigo 6 val. kai iki Sanuro tėra kiek daug nei 2 val. kelio).

Kadangi lietaus sezonu dienos metu debesys dažniausiai paslepia Agungo viršūnę ir norint jį pamatyti visame gražume, reikia būti netoli arba anksti ryte, arba vėlai vakare. Tad nieko neliko, kaip tik likti Amede nakvoti. Viešbutį (tiksliau svečių namus) pasirinkome esantį netoli evakuacijos kelio (dėl visa ko). Nors ieškoti nakvynės nebuvo lengva. Daugelyje viešbučių visi kambariai buvo rezervuoti. Negalėjau tuo patikėti, nes jau keli mėnesiai pranešama, kad rytinė Balio dalis „merdėja“ nesulaukdama keliautojų, kurie išsigandę išsiveržimo link rytų pusės nebevažiuoja. Pirma į galvą šovusi mintis „tikriausiai nesulaukdami keliautojų viešbučiai laikinai nedirba, o sistemose tiesiog nurodoma, kad viskas rezervuota“ (mano mintį vėliau patvirtino ir viešbučio, kuriame buvome apsistoję, savininkas). Net ir radus kur pernakvoti, buvo neramu ar iš ties jis veikia, nes bandant prisikambinti kelis kartus, niekas nekėlė ragelio. Tačiau jau esant kelyje pavyko susisiekti ir paklausus ar viešbutis tikrai dirba, sulaukiau atsakymo „tikrai taip, čia nepavojinga, tikrai važiuokite“. Matyt tokių, smalsuolių, kaip mes, dabar nedaug, tad kiekvienas norintis apsistoti Amede laukiamas ištiestomis rankomis (beje ir nakvynių kainos gerokai sumažintos, bet tikiu, kad ne vien dėl Agungo, nes šiuo metu yra lietaus sezonas).

Išvykome link Amedo po saulėlydžio, kad netrukdyti kelyje evakuojamiems žmonėms. Aišku važiuoti vakare beveik neapšviestais keliais su Agungo išsiveržimo rizika, ne pats smagiausias laikas, „o bet tačiau…“

Važiuojant jau netoli Candidasos pradėjome iš toli matyti Agungą. Galingi pelenų dūmai buvo apkloję didžąją dalį dangaus. Vaizdas tikrai įspūdingas, bet jaučiau, kad įspūdingiausias vaizdas manęs dar laukia. Pakeliui matėme vos porą mašinų pilnų žmonių su daiktais važiuojančių priešinga kryptimi. Ir tai buvo vienintelis ženklas, kad žmonės evakuojasi. Daugiau jokio sujudimo ar kažko kitoniško nepastebėjome (o iki šiol, link rytinės Balio pusės važiuodavome dažnai, tad turime su kuo palyginti). Todėl važiavome sau ramiai toliau.

Įvažiavus į Amlapuros miestą, pradėjau pastebėti, kad daug daugiau žmonių užsidėję respiratorius. Tada supratau, kad mes jau artėjame prie pavojaus zonos. Gatvės buvo tuščios, daug kas uždaryta, tai kiek neįprasta, bet suprantama, nes daug kas iš šio miesto evakavosi. Nors prieš keletą dienų pranešta, kad čia buvo pelenų lietus ir viskas jais buvo padengta, tačiau važiuojant nieko tokio nepastebėjome – galbūt buvęs lietus viską jau nuplovė.

Toliau visame kelyje buvo labai ramu. Kaip bet kurį kitą įprastą vakarą. Tik jau esant netoli Amedo matėme daug vietinių gyventojų besibūriuojančių gatvėse ir žiūrinčių į dangų, Agungo kryptimi. Sunerimau, pasitikrinau naujausias žinias apie ugnikalnio statusą. Ir pamačiau, kad vos prieš valandą buvo pranešta, kad užfiksuotas didesnis Agungo aktyvumas ir išsiveržimas skaičiuojamas jau ne dienomis, o valandomis. Matyt todėl žmonės stebėjo dangų ir laukė proveržio. Tą akimirką pagalvojau „puiku, mes esame už 15 min. kelio nuo mūsų viešbučio Amede. Tai dabar apsisuskti ir važiuoti atgal?“. Bet nusprendėme pirmiausia nuvykti į vietą, žiūrėti kas ir kaip ten.

Ugnikalnis Agungas Amede
Toks vaizdas mus pasitiko tik atvykus į Amedą

Amede (bent ten kur buvome apsistoję) gyvenimas virė kaip įprastai, atidarytos parduotuvės, kavinės, kelyje pirmyn ir atgal zujo motociklai ir mašinos. Nusprendėme vis dėlto pasilikti, informuodami šeimininką, kad galbūt naktį išvyksime (jeigu nuspręsime, kad likti pavojinga).

Iš ties, tik atvykus pradėjome jausti ore tarsi anglies kvapą. Tačiau pabuvus ilgiau – atrodo, to kvapo ir neliko (o aš netikėjau, kai skaičiau žmonių pasakojimus, kad tvyro kitoks oras aplink). Įsikūrus (jeigu galima taip pavadinti – padėjome daiktus kambaryje be plano juos išsipakuoti), mūsų žvilgsniai susmigo į ugnikalnį, kuris atvažiavus buvo matomas kaip ant delno. Tamsoje matėsi ir raudona spalva nudažyti dūmai einantys iš kraterio. Supratau, kad krateryje viskas virte verda. Pasirodęs mėnulis, kuris apšvietė visą teritoriją ir patį ugnikalnį – nuteikė kiek romantiškai, nors suprantu, kad būnant tokioje vietoje, tokiomis aplinkybėmis, romantika turėtų mažiausiai rūpėti.

Atsipūtę po kelionės, ėjome gulti, tačiau nusistatėme žadintuvą, kad pasitikrinti ugnikalnio statusą (nes buvo pranešta, kad išsiveržimas tikėtinas kelių valandų bėgyje). Užmigti lengvai nepavyko, nes pradėjo labai smarkiai lyti. Po kiek laiko pajutome ir pirmąjį, nestiprų žemės drebėjimą. Bet žemės drebėjimai aplink Agungą nieko naujo, jų pasitaikė ir kai jis nebuvo tiek suaktyvėjęs, tik jie buvo ne tokie dažni. Per šią naktį buvome pajutę keletą jų. Tad taip naktis ir praėjo, su neramumu, vis prabundant nuo žadintuvų, lietaus ar žemės drebėjimų.

Ugnikalnis Agungas ryte
Ugnikalnis Agungas pro kambario balkoną ryte

Saulėtekio pamatyti kaip ir nepavyko, nes dangų buvo apgaubę lietaus debesys. Bet neilgai laukus, saulei jau pakilus ir šiek tiek prašviesėjus, iš kambario balkono pamatėme ugnikalnį ir jo galingą kvėpavimą. Šįkart vaizdas buvo dar įspūdingesnis negu vakare. Keletos spalvų dūmai vis be perstojo veržėsi iš kraterio. Kartais buvo matomi ir balti dūmai su raudonu atspalviu. Ilgai spoksojau į šį didingą vaizdą ir negalėjau patikėti, kad tai matau, o aplink gyvenantys žmonės, kaip ir kiekvieną dieną dirba sau laukuose. Tikrai tokios ramybės aplink nesu jautųsi. Jeigu ne vaizdas prieš akis, sakyčiau, kad atostogauju atokioje, ramioje saloje.

Agungas Balio saloje išsivėržimas
Trispalviai Agungo dūmai pasimatė tik saulei pakilus aukščiau
Balio saloje išsiveržė ugnikalnis
Net saulei patekėjus, tarp baltų pelenų dūmų, buvo galima matyti ugnies spalvą

Prisižiūrėję galingų vaizdų, ilgai neužsibuvome. Papusryčiavę ugnikalnio akivaizdoje išsiruošėme vykti namo. Ryte tame pačiame kelyje gyvenimas buvo aktyvesnis, viskas buvo atidaryta, kelyje pirmyn atgal važiavo mašinos, sunkvežimiai, motoroleriai. Matėme nemažai ir moksleivių skubančių į / iš mokyklų. Tiesa bevažiuojant vienoje, kitoje vietoje matėme pranešimus, informuojančius kur pasukus bus įvažiuojama į pajovaus zona laikoma teritoriją. Pakeliui kirtome kelias upes (kurių naktį nesimatė), tačiau pelenų, smėlio ir lietaus proveržio jose nebuvo (kaip teko matyti video). Galbūt viskas liko arčiau prie Agungo esančiose kaimeliuose.

Arčiau namų Agungo jau nematėme – buvo pasislėpęs tarp lietaus debesų. Kelias namo buvo ramesnis, gal todėl, kad važiavome dienos metu ir jau link saugios zonos. Tačiau negalėjome patikėti ką šiandien matėme. Bet mano galvoje sukosi ne tik matyti vaizdai bet ir įvairiausios mintys.

Amed - ugnikalnio vaizdas
Tokį ugnikalnį palikome išvykdami iš Amedo
Agungo išsiveržimo grėsmė
Stebiu jo didenybės ugnikalnio Agungo alsavimą

O taip Agungo alsavimas atrodė gyvai (22 min. video sutalpintos į 22 s.)

Ar vertėjo važiuoti? Ir taip ir ne. Pakeliui buvo daugiau nerimo nei atsipalaidavimo. Naktis irgi buvo labai nerami. Nors vaizdai kvapą gniaužė ir kelis kartus save pagavau tiesiog spoksant į ugnikalnio dūmus, tačiau pagalvojau „O kas jeigu kažkas būtų nutikę? Ar šis vaizdas tikrai buvo vertas rizikuoti savo sveikatomis?“. Ar apskritai, važiuojant į įvykių vietas mes atnešame kam nors kokios naudos ar tik patenkiname savo egoistišką smalsumą? Ar dalinantis nuotraukomis, video iš įvykio vietų padedame kam nors? Pavyzdžiui šiuo metu tūkstančiai baliečių yra evakuoti, toli nuo namų ir kai kurie jau keletą mėnesių. Tūkstančiai žmonių negali išvykti arba atvykti į Balį dėl nuolat trikdomo oro uosto darbo. O aš čia važiuoju savo noru arčiau pavojaus, nuotykių ieškoti. Pasidarė šiek tiek nejauku, kad galbūt daugeliui matant nuotraukas bus ne grožis galvoje, o slogios mintys ir nerimas.

Tačiau dalinuosi, nes man įdomu kaip tokiu atveju pasielgtumėte jūs? Ar smalsumas jus kartais nuveda ten, kur galbūt nereikėtų būti? 

Saugių kelionių!

P.S. O jeigu kada norėsite apsistoti Amede, svečių namuose iš kurių kambarių matosi ugnikalnis Agungas, galite pasižiūrėti čia. Tik šie svečių namai kiek toliau nuo Amedo centro, tad reikės ilgiau paeiti. Beje, po vakarykščio mūsų vizito su foto kameromis, šeimininkas suprato, kad gali pritraukti daugiau norinčių stebėti Agungo išsiveržimą ir įsidėjo naujas nuotraukas su ugnikalnio dūmais (dar užvakar jų skelbime nebuvo).



Nepraleiskite naujų įrašų. Užsiprenumeruokite mėnesinį naujienlaiškį. Prisijunkite prie mano gyvenimo po Balio saule ir spalvotų nuotykių Azijoje „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.

Pasinaudokite patarimais, nuolaidomis. Naudingos nuorodos planuojantiems keliones.


Jums tai irgi gali būti įdomu:

Kaip ugnikalnio Agung situacija parodė, kad svarbu dalintis (neigiama) informacija atsakingai
Istorijos iš mano kelionių po Indoneziją ir ne tik
Naudingos nuorodos keliaujantiems po Pietryčių Aziją

 

Ką galvojate? :)