Viktorija Panovaite
Dėkingumas

Dėkingumas – išmokstamas ar pajaučiamas?

 

Kai pradedi gyventi Indonezijoje beveik kaip pilnavertis šios šalies gyventojas ir turi spręsti realaus gyvenimo situacijas (o ne į kokį paplūdimį nuvažiuoti, kokioje kavinėje pasidaryti gražią nuotrauką ar kokį naują jogos kursą išbandyti) – supranti, kiek daug tolerancijos, pakantumo žmogus turi turėti, kad nespjautų į viską ir neišvyktų. O galbūt reikia turėti ir kažką daugiau…

Pirmieji porą metų Indonezijoje man buvo adaptaciniai. Pirmoji pažintis su šalimi Javos saloje, paskui persikėlimas gyventi į Balio salą. Tai buvo tarsi keliavimas į visai kitą respubliką, kur iš naujo reikėjo mokytis suprasti, perprasti vietinius žmones, jų kultūrą (nes kiekviena sala Indonezijoje, labai skirtinga). Tačiau pastaruosius metus galiu pavadinti – susitaikymo metais. Patikėkite, nemažai iššūkių turiu kasdieniniame gyvenime, šalyje, kuri yra 360 laipsnių kitokia nei ta, kurioje užaugau ir gyvenau 29 m. Ir nors čia visuomet šviečia saulė, auga palmės, žydra jūra pasiekiama keliolikos minučių atstumu, o žmonės nuolatos šypsosi. Dažnai tenka susidurti su padėtimi iš kurios, atrodo išeities nėra. Kylantis klausimai lieka neatsakyti. Abejonės lydi kaip šešėlis, o ir sistemos/žmonių kitoniškumas, sprendimai, motyvai kartais sunkiai suprantami (nors visada stengiuosi rasti priežastį ir suprasti „kas“ ir „kodėl“).

Pastarosios savaitės buvo emociškai sunkios, dėl susiklosčiusių aplinkybių, tačiau gautas klausimas „o už ką esi dėkinga?“ mane išmušė iš vėžių. Atrodytų klausimas visai nesudėtingas ir tikriausiai be atokvėpio didžioji dalis žmonių galėtų į jį atsakyti. Tiesa? Bet aš pasimečiau. Prisipažinsiu, buvau primiršusi, kodėl mane sužavėjo Indonezija, kodėl pasirinkau čia gyventi (nors tikiu, turime galimybę gyventi bet kur). Kasdieniniai kultūrinių skirtumų nesusipratimai apnuodijo mano protą ir nebepastebėjau aplink pozityvių dalykų. Susigėdau, kad pamiršau ką turiu, kur esu, ką veikiu. Kad turiu tiek daug dalykų už kuriuos galiu būti dėkinga…

Bet juk tokioje būsenoje nepaspausi „restart“ mygtuko ir staiga nepradėsi būti dėkinga? Tai kelionė, kuri reikalauja laiko, atvirumo, vidinės ramybės, noro pamatyti ir keistis bei dar daugiau…Išmokti galime viską, tačiau tikriausiai, ne viską galime nuoširdžiai pajausti?

Nors chaosas ir vidinis ginčas dar niekur nedingo, bet šiandien žengiu pirmą žingsnį ir jaučiu…esu nuoširdžiai dėkinga už šalia esantį žmogų, kuris moka užduoti teisingus klausimus, kai jų labiausiai reikia.

O už ką jūs šiandien jaučiatės dėkingi?

 


Nepraleiskite naujų įrašų. Užsiprenumeruokite mėnesinį naujienlaiškį. Prisijunkite prie mano gyvenimo po Balio saule ir spalvotų nuotykių Azijoje „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.

Pasinaudokite patarimais, nuolaidomis. Naudingos nuorodos planuojantiems keliones.


Jums tai irgi gali būti įdomu:

Kaip svarbu neigiama informacija dalintis atsakingai
Apie atėjusį lengvumą atsisakius nereikalingų daiktų

 

Ką galvojate? :)