Kaip ugnikalnio Agung situacija parodė, kad svarbu dalintis (neigiama) informacija atsakingai

Gyvenate sau įprastą gyvenimą ir staiga gaunate žinią apie kokią nelaimę nutikusią už jūrų marių (o gal visai šalia). Skambi, neigiamų žodžių turinti antraštė sukelia jausmą „kaip baisu“ (net jeigu tai tiesiogiai jūsų neliečia). Priimate informaciją tokią kokia ji yra, be gilinimosi ar pasidomėjimo detalėmis, nes galvojate „juk tai žiniasklaida, jie informuoja turėdami pagrindo, faktų“. Viena naujiena, po kitos – ta tema eskaluojama plačiai. Draugai, giminės klausia „ar girdėjai, matei?“, internetinėje erdvėje žmonės pradeda dalintis savo baimėmis, kitais šaltiniais apie nelaimę. Visa aplinka atrodo persismelkia neigiamomis žinutėmis. Ir nepajuntate, kaip pradedate tuo gyventi, pradedate dalintis ta pačia informacija. Atsiranda kažkoks nerimas, baimė visame kame.

Man tokia situacija pažįstama. Tačiau nesitikėjau, jog gyvendama šalia įvykio centro pamatysiu kaip lengvai sukeliama panika, pasėjama bereikalinga baimė be jokių sprendimų.

Ugnikalnio Agung (Balio saloje) suaktyvėjimo žinia pasiekė tikriausiai visą pasaulį. Tačiau užsienio valstybių žiniasklaidoje nuolat atnaujinama (arba gerokai pavėluota) informacija ne visuomet yra tiksli ar pagrįsta faktais, dažnai net nenurodoma originalaus šaltinio. Ko pasekoje didelė dalis žmonių, ne tik esantys Balyje, bet dar prieš atvykstant ėmė panikuoti. Panašu, kad didesnis chaosas apie šią situaciją yra užsienyje nei čia, vietoje.

Tarkim, prieš 3 d. užsienio žiniasklaidoje buvo daugybė straipsnių apie cunamio grėsmę Balyje, nes buvo žemės drebėjimas Javos saloje. Antraštės ir teksto ištraukos skambėjo taip: „Bali TSUNAMI and Mount Agung ERUPTION fears after earthquakes“, „Bali Tsunami Warning As Massive Earthquake Hits Indonesian Coast“, „the quake immediately sparked fears of a tsunami and an eruption from Mount Agung volcano“, „Holiday makers and residents have been shaken by the huge undersea earthquake off the coast of Bali with fears of a massive tsunami.“ ir pan. Įdomiausia, kad tokio tipo pranešimų neradau jokioje Indonezijos žiniasklaidoje, nes žemės drebėjimas buvo toli nuo Balio salos (galite matyti zonas mėlynai, kuriose buvo jaučiamas drebėjimas). Net jeigu ir drebėjimo banga po vandeniu atkeliavo arčiau Balio, Indonezijos atsakingos institucijos neužregistravo jokių sąsajų tarp ugnikalnio Agung papildomo suaktyvėjimo.

Kitas pavyzdys – vienas naujienų portalas, kelis kartus per dieną, jau kelias dienas, Twiterr’yje siunčia tą pačią žinutę apie ugnikalnio Agung išsiveržimo grėsmės lygio pasikeitimą. Paspaudus nuorodą – pamačiau, kad informacija yra keletos dienų senumo, nors ji aktyviai siunčiama dar ir dabar. Žmonės ne visada turi laiko pasigilinti į pranešimo datą ir toliau dalinasi šia informacija. Skambios antraštės atsiranda tarp daugybės kitų žmonių naujienų, nors tai nebeatitinka tikrovės.

Nebesuprasdami kas tiesa, o kas ne, žmonės panikuoja, nepasitikrinę faktų skleidžia dezinformaciją toliau. Net vakar, Twiterryje vienas populiariausių Indonezijoje naudojamų žymų buvo #Agung. Pažiūrėjau, kad didžioji dalis, kas dalinasi informaciją po šia žyma – užseniečiai, kai kurie net nesantys Balyje. Tai kaip jie gali žinoti kas iš tiesų čia vyksta? Jie nežino, bet pasitiki žinisklaidos priemonėmis, kurie juos klaidina, baugina. Tačiau nemačiau nei vieno straipsnio (užsienio žinisklaidoje), kuriame būtų patarimai kaip elgtis įvykus išsiveržimui, kokia kryptimi judėti ir pan. Realiai jokios pagalbos.

Net ir tie, kurie nesidalina naujienomis, pareiškia savo nuomonę apie situaciją pvz.: „Agung tuoj išsiverš. Melskitės už Balį“ ir pan. Žinoma, žmonės turi žodžio laisvę, tačiau tikriausiai nelabai supranta kokia gali būti pasėkmė naudojant netinkamus žodžius, frazes. Sukuriama dar daugiau neigiamo fono. O kokia nauda iš to? Ar tai padeda esantiems Balyje? Toks jausmas, kad žmonės labai egoistiški. Nejaugi žiniasklaidos priemonės tenori susilaukti daugiau dėmesio, atvesti daugiau srauto skaityti apie ką jie rašo ir pasirodyti tarp kitų konkurentų pirmi (nors kokybės tame visai nėra), o paprasti piliečiai tenori pasirodyti, kad jie yra įvykių sukūryje? Atrodo, kad niekam nerūpi kaip neigiama, netiksli informacija veikia aplinkinius ir esančius šalia įvykio vietos – daugeliui svarbiausia „išspjauti bet ką“, o tegul patys žmonės atsirenka kas ir kaip ir tvarkosi su tuo. „Koks man skirtumas – svarbu būti matomam, girdimam.“

Esu Balyje, pagal visus specialistų skaičiavimus – siaugioje zonoje ir galiu pasakyti tiek – Indonezijos spaudoje, socialiniuose tinkluose mažiau bauginančios informacijos, pranešimų nei užsienio spaudoje. Daugelis vietinių straipsnių – tiesiog faktai, informacija apie situaciją – tačiau be jokios baimės skleidimo. Tačiau seku visą informaciją, nes tai gali mane paliesti tiesiogiai. Ir matydama tiek netiesos, supratau, kad daug informacijos, kuri mus pasiekia toli gražu gali būti netiesa. O mes savo ruožtu, neatsakingai palaikome tuos, kurie sukelia baimės jausmą, dalindamiesi informaciją visko nežinodami.

Realybė yra kokia yra, tačiau supratau, kad reikia būti sąmoningiems dalinantiems informacija (ypatingai turiančią neigiamo atspalvio). Reikia ją priimti atsargiai ir skleisti su saiku. Prieš pasidalinant informacija ar aptariant, tiesiog reiktų pagalvoti ar gauta žinia yra patikima, ar tai gali kam nors padėti, ar norėčiau kad ja su manimi pasidalintų kiti. Kitu atveju nepastebimai patys nuodysime savo ir aplinkinių gyvenimus, skleisdami nepagrįstą baimę.


Oficiali informacija apie ugnikalnio Agung situaciją galima rasti/ gauti šiais kanalais (nors viskas indoneziečių kalba, tačiau galima pasinaudoti „google translate“ pagalba.

Ugnikalnio Agung oficiali informacija
Tekste kartu prašoma neskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos

 

Apie atėjusį lengvumą atsisakius džiaugsmo neteikiančių daiktų

Rašau tai, praėjus porai dienų po įvykdyto eksperimento. Kai visos emocijos, jausmai, mintys susidėliojo į savo vietas. Dalinuosi, nes galbūt kažkam iš jūsų irgi atėjo laikas kažko atsisakyti, kad kažką atrastumėte.

Paskutiniu metu (keletą mėnesių) jaučiausi užstrigusi. Atrodė, kad kažkas mane laiko ir neleidžia judėti toliau. Niekaip negalėjau suprasti kas negerai, o ta būsena sekindavo. Nors idėjų ir veiksmo esu pilna, viskas klostosi taip kaip noriu, bet…Sunku detaliai aprašyti tą jausmą, tačiau kažkoks nepaaiškinamas sunkumas.

Dabar galiu pasakyti, kad man prireikė vos keletos valandų, kad tas, keletą mėnesių su manimi buvęs slogus jausmas, išnyktų.

Viskas prasidėto atrodo nekaltai, dar prieš porą savaičių. Pradėjau mokytis redaguoti video medžiagą, tačiau negalėjau tęsti darbo, nes kompiuterio atmintyje pritrūkau vietos. Peržiūrėjus turimus failus, atradau, kad didžiąją kompiuterio atminties dalį užima nuotraukos iš mano pastarųjų keletos metų gyvenimo Indonezijoje. Kadangi laisvos vietos reikia, nieko nebeliko, tik kaip atlikti nuotraukų monitoringą ir ištrinti tai kas nereikalinga.

Patikėkite trinti tūkstančius nuotraukų nėra pats įdomiausias užsiėmimas. Ir nors buvo smagu grįžti atgal į tuos laikus, nuo kurių ir prasidėjo mano naujas gyvenimo etapas, naujos patirtys, aplankytos vietos, tačiau supratau, kad turiu labai daug šiukšlių. Tiek daug bereikšmių nuotraukų iš vietų, kurios dabar nesukelia jokių emocijų, akimirkos su žmonėmis, kurių vardų net neprisimenu, kaip susipažinome ir pan. Nesuprantu, kodėl jas saugojau? Kiekvieną dieną skyriau nuotraukų trinimui po porą valandų (juk nesinori ištrinti kažko ypatingo tik per neapdairumą). Ir visai nepastebėjau, kaip mano kompiuterio atmintyje atsirado 60 GB laisvos vietos. Pirmiausia apsidžiaugiau pabaigusi darbą, paskui atėjo džiugesys, kad pagaliau galiu toliau mokytis naujų dalykų ir galiausiai pajutau keistą palengvėjimą.

Tą dieną, kai ištryniau paskutines nebereikalingas nuotraukas, mano Facebook‘o naujienų sraute pasirodė du, vienas paskui kitą, Ilzės straipsniai „Apie pasiruošimą Jaunačiai“ ir „Kai atsisakyti reiškia atrasti: tvarkymosi maratonas su Marie Kondo“. Antraštės patraukė mano dėmesį. Perskaičiau juos abu ir pagalvojau, kad galbūt tai yra būtent tai ko man reikia, norint atsikratyti esamos būsenos. Turiu atsisakyti džiaugsmo neteikiančių daiktų ir įsileisti gaivos, pokyčių vėjus.

Kaip tyčia visos kitos aplinkybės irgi buvo palankios atlikti eksperimentą: planų tą dieną neturėjau, lauke apsiniaukę (taip, net ir sausuoju metu Balyje gali pasitaikyti pilkų dienų ir net lietaus) ir kaip tik stojo jaunatis (tinkamas laikas naujiems norams, apsivalymui, pokyčiams). O ir lengvumas po nuotraukų ištrynimo buvo tarsi dar vienas postūmis apsivalyti ne tik kompiuteryje.

Kai atsisakyti reiškia atrasti

Pirmoji mano mintis prieš pradedant apsivalymą „neturiu aš tų daiktų pertekliaus“. Į Indonezija atvykau su 30 kg lagaminu (nedaug ten ką ir sudėsi), kraustydamasi iš Yogyakartos (Javos saloje) į Balį, ėmiau tą patį 30 kg lagaminą (ką buvau per metus užgyvenusi Yogyakartoje, beveik viską ir palikau ten, pasiėmiau tik drabužius ir keletą suvenyrų iš kelionių po Indonezijos salas). Tačiau kažkodėl jausmas manęs nepaliko ramybėje, kad galbūt prie kai kurių turimų daiktų, drabužių esu per stipriai prisirišusi ir galbūt jie manęs nepaleidžia judėti toliau?

Sekdama Ilzės pavyzdžių bandžiau viską sisteminti. Pagal rekomendaciją, viską atlikau per vieną dieną, vienu kartu, pradėdama nuo lengviausiai rūšiuojamų daiktų iki sentimentaliausių. Įdomu, kad atradau nemažai naujų dalykų apie save, kurie ne tik sukėlė šypseną bet ir privertė susimąstyti.

Lengvumas po tvarkymosi - Balis

Mano apsivalymo eksperimento statistika ir atradimai

Drabužių ir batų sesijos trukmė:

  • Rūbus, batus kroviau į vieną vietą: 25 min. (15 min. kuriuos dėviu Balyje ir 10 min. žieminiams – prisiminiau, kad juos saugoju kitoje vietoje)
  • Visus rūbus, batus rūšiavau: 48 min.
  • Pasiliktus drabužius kabinau, lanksčiau, dėliojau: 50 min.
  • Drabužius, batus kuriuos norėjau atiduoti pakavau 20 min. (pasirodo visi drabužiai buvo geros būklės, švarūs, tinkami dar dėvėti, bet man jau neteikė džiaugsmo, tad nieko neišmečiau, išskyrus apatinius)

Iš viso drabužius, batus tvarkiau: 2 val. 23 min.

Savo spintoje turėjau:

  • Iš viso 128 drabužius (apatinių, kojinių neskaičiavau)
  • Iš jų 16 šaltesniam orui skirtų (po paskutinės kelionės į Lietuvą, atsivežiau, nes reikėjo kažką turėti kai kitą kartą grįšiu į Lietuvą)
  • 6 reikėjo pataisyti

Kartu turėjau:

  • 16 batų porų (2 proginiai, 1 skirti šaltesniam orui, vėlgi parsivežiau po paskutinės kelionės į Lietuvą)
  • 6 diržus
  • 5 tašes
  • 3 kuprines
  • 2 lagaminus
    Po apsitvarkymo: pasilikau 97 drabužius, paleidau toliau keliauti 31. Kartu paleidau toliau keliauti: 2 diržus, 3 tašes, 2 batų poras.

Atradimai po šios sesijos:

  • Nemaniau, kad turiu tiek daug drabužių ir batų, nes kai reikia išsirinkti ką apsirengti, visuomet šmėstelti mintis “neturiu kuo rengtis tad užsidėsiu šitą” (dažniausiai pasirenku beveik visuomet tuos pačius rūbus).
  • Paaiškėjo, kad beveik neturiu sijonų ir suknelių, vien kelnės ir šortai. Gal dėl to ir turiu daugiau vyriškos giminės draugų nei draugių. Suvyriškėjau?
  • Turėjau keletą kitų žmonių dovanotų drabužių (jų nešiotų ir padovanotų kaip prisiminimui), kurie, supratau, mane laikė praeityje (buvo supakuoti ir paslėpti kažkur giliai).
  • Kadangi visuomet savo drabužius prižiūriu, kai kuriuos turėjau jau keletą metų, įsigyjau dar prieš vykdama į Indoneziją ir iki šiol juos dėvėjau. Buvau per daug prisirišusi prie minties “kam man naujų, jeigu šie geri”. Bet matyt, jau buvo laikas su jais atsisveikinti. Nors iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad nesu labai vartotojiška ir neperku vien todėl, kad pirkti.
  • Atradau kad kai kurie drabužiai dulka, jų nenešiojau, nes juos reikėjo pataisyti. Jie man mieli širdžiai.
  • Buvo drabužių kuriuos pamiršau, kad turiu. Akivaizdu, kad juos pirkau dėl to kad buvo akcija, bet jie man niekuomet 100% nelipo, tad tokių atsikračiau iškart.

Mano knygų ir dokumentų tvarkymo sesijos trukmė: 20 min.

Čia buvo vienas lengviausių apsivalymo etapų, nes teturiu 4 knygas (kas užsuksite pas mane į svečius, į Balį, žinosite ką man atvežti).

Dokumentų daug neturiu, tik susiję su gyvenimu Balyje ar darbais. Tačiau ir tarp jų, radau keletą, kuriuos reikėjo išmesti.

Atradimai po knygų ir dokumentų tvarkymo sesijos:

  • Seniai nebelaikiau geros knygos rankose. Kažkaip net gaila.
  • Peržiūrėdama dokumentus prisiminiau, kaip man patikdavo visokie administraciniai darbai, nes visi dokumentai ir taip jau buvos sudėlioti pagal kategorijas, lentynėlėse.

Mano kosmetikos, papuošalų, vaistų tvarkymo sesijos trukmė: 2 val.

Atradimai po šios sesijos:

  • Šių daiktų neskaičiavau, bet atradau, kad turiu labai daug vaistų, kurių galiojimo laikas jau pasibaigęs (išmečiau beveik pusę turėtų). Kartu pagalvojau, kad galbūt baimė susirgti ir noras turėti vaistų nuo visų ligų irgi programavo mano mintis į neigiamą pusę.
  • Su kosmetikos priemonėmis tas pats, kaip ir su vaistais. Tikrai, gyvenimas Indonezijoje pakoregavo mano supratimą apie natūralų grožį. Kosmetikos beveik nenaudoju, tik kartais ir visas priemones, kurias išmečiau, buvau atsivežusi kai pirmą kartą atvykau į Indoneziją, prieš gerus porą metų (naujų priemonių Indonezijoje net nepirkau).
  • Atradau, kad labai daug papuošalų reikia pataisyti, nebeturėjau auskarų antrų pusių, bet vis tiek viską kaupiau. Dabar nesupratau kam, kažkodėl jaučiu, kad buvau įsikibusi minties “o gal kada prireiks”.
  • Reikia įsigyti keletą dėžučių, skirtų susidėti smulkius daiktus, nes įtariu nemažai auskarų pamečiau, nes laikiau juos maišeliuose. Maišelių gausa sukūrė netvarkos pojūtį.

Virtuvės tvarkymo sesijos trukmė: 1 val.

Atradimai po virtuvės tvarkymo:

  • Radau keletą produktų (pagrinde skardinėse), kurių galiojimo laikas buvo jau pasibaigęs. Matyt pirkau su akcija, vėlgi su mintimi “o gal kažkur panaudosiu”.
  • Keletas įrankių, dėl to kad seniai nenaudoti ir per didelės drėgmės, jau buvo surūdyję (iškart aišku, kas nesisuka virtuvėje labai dažnai).
  • Radau ir toli paslėptus keletą elektros prietaisų, kurie nebeveikia arba juos reikia pataisyti. Bet jeigu iki šiol jų neprireikė ir nebuvo pataisyti, galbūt visai jų nereikia?

Sentimentalių daiktų peržiūra

Pasirodo Indonezijoje, apart nuotraukų, kitokių sentimentalių daiktų nelabai turiu. Keletas laiškų, keletas dovanotų papuošalų ir drabužių, kurie priminė apie kitus žmones, buvusius santykius. Tačiau jeigu tų žmonių nebėra mano gyvenime, vadinasi šių daiktų ir nebereikia. Supratau, kad nemažai pasikeičiau palyginus su tuo, kokia buvau Lietuvoje. Nes pagalvojus, būtent Lietuvoje kaupiau daug sentimentalių dalykų – Indonezijoje nebe. Tad tikiu, šią sesiją reikės pakartoti kitą kartą grįžus į Lietuvą.

Taigi visų daiktų tvarkymo trukmė: 5.43 val.

Lengvumas Balyje

Galima sakyti, užtrukau beveik visa darbo dieną. Pastebėjau, kad tvarkydamąsi daug prakaitavau, gėriau daugiau vandens nei įprastai. Jaučiau tarsi kažkokią įtampą išlaisvinu iš kūno. Pabaigusi viską, pirmiausia buvau kiek pavargusi, tačiau kitą dieną prabudau su šypsena, užplūdo lengvumas. Tarsi su džiaugsmo neteikiančiais daiktais išėjo ir ta neapaaiškinama slogi būsena.
Beje, gal tai tik sutapimas, tačiau būtent mano tvarkymosi laikotarpiu Indonezijoje musulmonai šventė Ramadano pabaigą Idul Fitri. Kurios metu dovanojami, aukojami daiktai, maistas, pinigai mažiau pasiturintiems. Tikiuosi, kad mano padovanoti drabužiai ir daiktai kažkam atneš džiaugsmo ir bus naudingi irgi.

Pabaigai

Pirmą kartą į atrodo paprastą ir kasdieninį veiksmą, kaip tvarkymąsi, pasižiūrėjau kitokiu kampu ir man tai suteikė visai kitokios prasmės, naudos. Nors dažniausiai stengiuosi daiktus panaudoti/prikelti naujam gyvenimui (jeigu jie netinkami naudoti pagal pirminę paskirtį), bet šįkart supratau, kad galbūt turiu per daug tokių daiktų ir tiesiog laikas su jais atsisveikinti. Per dažnai galvodavau “galbūt kažkada prireiks” ir kaupiau daiktus, kurie nenešė jokios vertės, tik kaupė sunkumo jausmą mano aplinkoje. Kaip Ilzė rašė: “Daiktai tėra daiktai. Aš tikiu, kad tai jie turi tarnauti mums, o ne mes jiems. Taip pat tikiu, kad erdvė, lengvumas ir laisvė yra brangesni už daiktus ir suteikia kur kas daugiau jėgos vidiniams turtams augti.”

Mažiau daiktų – daugiau erdvės
Mažiau daiktų – daugiau laisvės
Mažiau daiktų – daugiau laiko
Mažiau drabužių – daugiau sprendimų
Mažiau prisirišimų – daugiau klestėjimo